Kaip glosto širdį kiekviena gauta žinutė su turiniu 'Kada naujas įrašas?', 'Ei, neužmiršk mūsų, parašyk ką nors', ir etc. Ir aš mielai parašyčiau, bet nenoriu dalintis neigiamom emocijom, nes jų pastaruoju metu per akis. Šypsenas keičia ašaros, o juoką, isteriškas kūkčiojimas. Liūdesys beldžia į duris, ir juokiasi, 'juk žinai kad įeisiu'.. Ir jis įeina. Taip, šiuo metu, mano gyvenimas visiškas pravalas. Žiūri ir juokiasi tiesiai į veidą. Be gailesčio. Bet nepaisant visko, juk yra gera frazė: 'what doesn't kill you, makes you stronger', taip?
Mano dienotvarkę sudaro darbas, kurio tokiu metų laiku turėtų būti mažiau, bet anaiptol. Viskas derinama, sudarinėjamos ir pasirašinėjamos sutartys, mergaičių, ne mergaičių (wtf) atrinkinėjimas ir visko sustygavimas. Ir nors savo darbą myliu, bet dar labiau myliu tai, kas laukia po jo. Kai pradarius duris, vaikas cypdamas ir šaukdamas 'MAMA' atbėga išskiestom rankom ir paskubom pakštelėjęs kur papuola, skuba ieškoti rankinėje ką skanaus jam parnešiau.. Ir tos nuostabios akimirkos kai su savo brangiuoju susėdam kartu, rankose siūbuoja vyno taurė, virtuvėje pūpso neplautos vakarienės lėkštės, o Lukas iš eilės nešioja mum žaislus, tarsi per tas porą h, mum atmintis būtų prasitrynusi.. Nors.. ištikrųjų slapčia galvojam, jog jai jis į mane, tai gali reikšti kažką panašaus į 'A jūs nematot, kad man naujų žaislų reikia, chėbra???????'
Ir Lukai, jei kada skaitysi, tai noriu kad žinotum, jog šiandien būtinai gausi naujų žaislų ir mašiną, ir ką tik pats išsirinksi. Šypt.
Lyja už lango.. Labai lyja, dabar 15h, bet nei šviesu dar, nei tamsu jau.. Medžiai pasenę, tarsi raukšlės atsiveria rudens metu, kai pakeičia odą. Kai lapai nusėda gatvėse, ir pamažu nyksta..Nesakau kad pamėgau rudenį, bet šią apniukusią dieną, aš myliu.. Tikriausiai todėl, kad ji puikiai atitinka mano savijautą. Tokią drėgną, drungną, purviną jausmą, kai atrodo šioje gyvenimo tarpsnio kovoje dalyvauji tu - prieš visą pasaulį.
Stay fabulous, Greta
