Laabas gražuolės,

Bandau įkvėpti pilnus plaučius paskutinių vasaros dienų oro.. Pasisavinti kiek įmanoma daugiau šilumos trupinių..
Įlendu į savo sijonus,sukneles ir mėgaujuosi paskutiniais pasispardimais, prieš džinsų nešiojimą..
Ir lengvai plazdendama su savo mylima suknele, kurią buvau užmiršusi spintos gilumoj visą vasarą (!) (hate myself) einant miesto gatvėmis, prasilenkiau su viena mergina, kuri privertė atsisukt. Ir visai ne iš geros pusės.
Ta prasme aš suprantu visus tuos neformalų stilius, banglai, gotai, emo ir tt, bet čia man kažkas naujo buvo. Nesuprantama, nesuvokiama ir negražu.
Prieš prasilenkiant žiūrėjau į ją, ir galvojau nu ant kiek reikia savęs nemylėt, kad išeit į viešumą su skirtingų spalvų masyviais batais, panašiais į kerzus, bet lengvesniais, plėšytom didelėm plėmėm violetinėm pėdkelnėm, rudais bridžais, su prisiūtais galais, su marškiniais, pustrumpe maikute ant viršaus, dar vienais marškiniais, taše per petį iki kelių, ir dviem akiniais, kurie vieni iš jų ant akių, kiti ant pakaušio..
Tai kaip turi sau nerūpėt, kad drįstum pasirodyti taip, tarsi lunatikuodama įlindai į senelio spintą, išsitraukei iš maišo tai, kas buvo skirta išmetimui, užsimaušlinai grindim valyti skirtom pėdkelnėm, ir batais, kurių vienas tai tikrai brolio. Būna tie 'dėmesio sindromai', bet kodėl jo nepelnius akiai gražiems vaizdams, o ne tokiu 'stiliumi'? Ar čia skaitosi toks begalinis savęs mylėjimas, pasitikėjimas?
Ji atrodė laiminga, super, džiaugiuosi, bet eiii, nesąžininga vienam džiaugtis, kai visi kiti pažiūrėję išsigąsta.
Ar..
Ar čia aš per daug pasenusi ir atsilikusi nuo šiuolaikinių madų? Dievaži, jei dabar taip madinga ir normalu - tyliu. Tylėsiu. Nekreipsiu dėmesio. Ir nelinguosiu galva.
Ir ne, man netrukdo. Man neskauda žiūrėti kaip kas rengiasi ir ką daro. Aš garsiai pasvarščiau. Pagalvojau.

Linkiu šį paskutinį vasaros penktadienį/savaitgalį praleisti su triukšmu. Padarykit kiek įmanoma daugiau ko nespėjot. Šėlkit, džiaukitės ir mojuodami sekmadienį vakare besileidžiančiai saulei, išlikit pozityvios. Prisiminkit visas akimirkas, ir tos kas mėgsta rudenį/žiemą - plokit rankom, o mano šilumos vaikai.. - tyliai laukim naujų saulės spindulių..

Stay Fabulous, Greta

Labas!
Nors blogą labai apleidau, neparašau, bet nebuvo dienos kad apie jį nepagalvočiau. Minčių milijonas, nuotykių ar tiesiog kasdieninių džiaugsmų taip pat, bet vis neprisiruošiu.. Delsiu..
Ir tik šiandien užmigdžiusi vaiką, padėjusi į šalį savo mezginius, susikaupiau, ir rašau..

Kai vasara lekia tokiu žaibišku greičiu, ir kai suvokiu kad vos kelios dienos skiria nuo rudens - nesidžiaugiu. Aš ne iš tų, kurios grožisi krentančiais lapais, ir svajingai vaikšto parkelio takeliais, apsigaubusios storu megztinio sluoksniu. Aš šilumos vaikis. Man vasaros reikia. Karštos, nepadoriai smagios vasaros..

O ką nuveikiau per šią? Beveik nieko ką planavau. Bet juk kaip sakoma tu planuoji, o Dievas juokiasi..;)
Mano spintas papildė jau nebežinau koks kiekis naujų drabužių.. Vasarinių, rudeninių.. Batų, batelių, net kedai (!), vis dar žiūriu į juos ir galvoju wooow, aš su jais! Kasdien atsikeliu ir įėjusi į vaiko kambarį stebiuosi kaip greit jis auga.. Pašaukia 'mama', pasiprašo kad iškelčiau iš lovytės, pabučiuoja, ir nubėga žaisti.. O ankščiau pasiimdavau ir ištisą dieną niurkydavau, laikydavau rankose, tyrinėdavau tuos mažus pirščiukus.. Dabar jo maži pirščiukai tyrinėja mane.. Mano rankas, mano plaukus, kaklą, lūpas.. Ir kasdien apčiupinėdamas nusišypso..Pasako 'mama' ir vėl pabėga.. Tada susimąstau kaip ilgai dar džiaugsiuosi tais jo susidomėjimais manim? Kaip ilgai jis dar prašysis iškeliamas iš lovos? Kaip ilgai jam paduoti nuo spintutės kažką turėsiu aš? Kaip ilgai dar vaikščios panardinęs savo delniuką mano rankoje? Kaip ilgai man nepyks kai bučiuoju prie kitų? Kaip ilgai dar leis išrinkti jam drabužius, nešaukdamas kad geltona spalva 'leliukiška'?..

Birželį ir Liepą - atšokau nemažai švenčių, gimtadienių, sugrįžtuvių, išleistuvių ir t.t. Rugpjūtį - dalyvavau poroje fotosesijų, vienos iš jų rezultatus pamatysiu rugsėjo numeryje.. Nekantrauju, kartu ir nelaukiu..

Kasdieniniai rūpestėliai, džiaugsmai, išgyvenimai, rytas, diena, vakaras, naktis, ir vėl kitas rytas.. Laikas sukosi kaip pašėlęs.. Jei kas paklaustų ar gerai praleidau vasarą, aš net pasimesčiau. Nepajutau jos. Tarsi nebūtų buvusios..Gal įsisukau į kažkokią rutiną? Gal laikas kažką keisti? O gal ne kažką, bet viską?

Atminkit, kad gyvenimas turi teikti virpulio vertas akimirkas, o ne nuobodulio trupinius..

Linkėjimai iš pajūrio.. Stay always Fabulous.

'Neseniai manęs paklausė, kaip gyvenčiau, jei tektų gyventi iš naujo. Daug negalvodama, atsakiau, jog taip pat, tačiau po to giliai susimąsčiau ir supratau, kad...
Gyvendama dar kartą mažiau kalbėčiau, o daugiau klausyčiausi.
Pasikviesčiau draugus vakarienės net ir tada, kai ant kilimo - dėmė, o fotelio gobelenas susidėvėjęs.
 Patogiai įsitaisiusi tik ką sutvarkytame kambaryje, kuo ramiausiai kramsnočiau trupančius sumuštinius ir visai nesigraužčiau dėl prisvilusio patiekalo.
  Sėdėčiau ant žolės su vaikais ir visai nesibaiminčiau, kad išsitepsiu drabužius.
 Mažiau verkčiau ir juokčiausi žiūrėdama televizorių, o daugiau - stebėdama gyvenimą.
Užuot nekantravusi, kada gi baigsis tie devyni nėštumo mėnesiai, mylėčiau esamą akimirką suvokdama, jog tai nuostabi galimybė bendradarbiauti su Dievu, įgyvendinant gyvybės stebuklą.
Dažniau kartočiau: „Myliu tave” ir rečiau „Labai gaila, bet...“
 Gyvendama dar kartą nešvaistyčiau laiko veltui. Nė vienai akimirkai neleisčiau išslysti pro pirštus. Kiekvieną gyvenimo minutę praleisčiau vertai ir prasmingai.'.

Labanakt, Greta

Paskutiniu metu mano mintys klaidžioja taip toli ir taip atskirai viena nuo kitos, kad surinkti jas į krūvą - misija neįmanoma.
Ir nežinau ar čia vasara kalta, kuri leidžia planuoti tiek daug, ar aš tokia išsiblaškiusi, kad negaliu nė akimirkai susikaupti..

Užpūtusi gimtadienio torto žvakes, pasimerkusi gėles, išpakavusi dovanas, ir perskaičiusi visus sveikinimus, noriu padėkoti VISIEMS, kas prisiminė, ir kam priminė. Buvo nuostabu skaityti begales merginų sveikinimų, kurios nepatingėjo parašyti daugiau nei 'Su gimtadieniu'. Kurios stengėsi įtikti ir patikti, nors to net nereikėjo. Visi sveikinimai ir palinkėjimai buvo malonūs, ir kiekvienas rado vietą mano džiaugsmo kertelėje.
Atsiprašau ir kuriems neatrašiau į sveikinimus, bet mano pirštai kategoriškai atsisakė ir prašė pasigailėti, o ne  šitiek barškinti į klaviatūrą.
AČIŪ visiems kartu, ir kiekvienam atskirai. ♥  

Daug kas klausėt, kaip jaučiuosi 'pasenusi' dar vienais metais, o ištikrųjų nė kiek to nepastebiu. Na koks gi skirtumas ar tau 19, o ne 18, ar tau 21, o ne 20. Per anksti man skaičiuoti, rūpintis ir panikuoti dar vienais pralėkusiais metais..
BET, aš tikrai bijau pasenti.. Ir tikrai žinau kad panikos priepuoliai prasidės pralėkus 25-tam gimtadieniui, nes man tai tarsi jaunystės riba. Riba tarp žavingo jaunatviškumo, ir slenksčio į absoliutų suaugusiųjų gyvenimą, kuriame vien darbas, karjera, vėliau prilipimas prie veidrodžio ieškant ar neatsirado raukšlelė, ir rovimas atsiradusio žilo plauko.
Atrodo 25, ak, gi čia mažai, pats jėgų žydėjimas, NUOSTABU!

Bet laikas turi savybę, lėkti kaip pašėlęs.. Lėkti, ir negrįžti..

Todėl per šiuos metus išmokau, o tiksliai dar tvirčiau įspaudžiau mintį savyje, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, nes niekada nebūsi jaunesnis, negu ŠIĄ akimirką..

Būkit visada žavingos.

Labanakt, Greta ☕