(lt.-Kas iš tų gerų naujienų, jei neturi seserssu kuria galėtum pasidalinti?)

Xoxoxo,

Išlipau iš vonios kvepėdama vanile, o prie lovos spintelės manęs jau laukė kavos puodelis ir šokoladinis keksiukas.

Gavusi į ask'ą tokią žinutę "Labai noreciau,kad butum mano sese:)" negalėjau neprisiminti ankstesnių įvykių..

Net ir būdama daug jaunesnė, turėjau suvokimą apie pagalbą kitam žmogui. Kitaip į viską žiūrėjau. Klaidžiodama internetinėse svetainėse, radau paramos skyrelį, kuriame skelbiasi mamytės ištiktos bėdos. T.y. jei visiškai neturi pinigėlių, skurdžiai gyvena, neturi už ką pavalgyti, ką apsirengti.. Tada tokiom nelabai kuo galėjau padėti. Bet galėjau padėti jų dukrom.;)

Tąsyk atsiliepė į mano temą paprastutė mergina. Visur ją vedžiausi, kinas, teatras, kavinės, draugų pasisėdėjimai, piknikai, patarimai.. Atrodo nesiskirdavom nei per žingsnį. Tarytum tikros sesės.. 

Ir labai apsidžiaugiau kai jų šeimai pradėjo sektis..Galiausiai išvyko į užsienį. O mes ir dabar kone kasdien susirašom, susiskambinam, pasijuokiam, pasitariam, pasiguodžiam..

Kadangi ir dabar vienai šeimai vis siunčiu Lu išaugtus rūbelius, kartais nuperku pampersų, mišinukų, prisiminiau ir mergaites. Vėl sudariau savo temą, ir kaip nekeista gan greitai atsiliepė viena mamytė, papasakojo savo liūdną istoriją apie tai kad ji pati teturi vieną porą batų, kelias bliuskutes, viena striukytę, ir 3 vaikus, tarp jų ir paauglę dukrą.

Kadangi atsirado nemažai tokių kurios tik naudojasi kitų gerumu, paprašiau mamytės adreso, kad galėčiau pati atvažiuoti ir apžiūrėti jų padėtį, gal dar ko reikės..

Nuvažiavau. 

Mano nuostabai, viskas atrodė dar prasčiau nei skambėjo iš pasakojimo. Piniginėje vos kelios monetos, apie šaldytuvą apskritai patylėsiu, o su vaikų rūbeliais, tai nebent grindis plauti.

Suorganizavau ir surinkau kontaktus, kad susitvarkytų socialinę išmoką, surašiau kokiom valandom dirba caritas, nupirkau šio to šaldytuvui ir pažadėjusi grįžti su pagalba - išėjau.

Šiam momentui surinkau kelias kitas mamytes kurios geranoriškai sutiko padėti prisidėdamos drabužiais tiek savo, tiek vaikams. Padėjau susiskambinti dėl išmokų, ir ji turėtų pradėti gauti po 350lt. Vis šis tas.

Užtat kaip širdį glosto žiūrėti į tiesiog akyse gerėjančią šeimos padėtį..

Kamputyje pūpso mano maišas, pridėtas mano rūbų kurių nebenešiosiu, ir kuris laukia naujos šeimininkės, tos šaunios paauglės mergaitės. 

O aš tik tyliai noriu pasidžiaugti, kad šitam niūriam pasauly, ir tokioje pilkoje masėje, visgi atsiranda tokių šviesos spindulių, ir nesibodi padėti, ištiesti pagalbos ranką, o prireikus nepasididžiuoti, ir ją priimti..

Dar kartą ačiū tom mamytėm.

Labanaktis, Greta

xxx

Gėrio akimirka

Neretam iš mūsų užeina 'gerumo akimirkos'. Neretam ir praeina.

Vaikštinėdama po parduotuves, ir Zaroje apraudodama nuostabius batelius, kurių nebuvo mano dydžio, šmėstelėjo tokia gaiva. Tarsi tyrumo banga. Vos ne imk ir šypsokis! Čiupau pasitaikiusią patikusią bliuskutę, ir Dievaži, atrodo kiekvienam 'Labas' pasakyčiau.

Įėjusi į vieną avalynės parduotuvę, pamačiau merginą/moterį (~30-35m), besimatuojančią KLAIKIUS batelius. Visų pirma tai mane vos ne infarktas ištiko pagalvojus kaip tokius į prekybą leidžia, ir antras infarktas kai pagalvojau kaip apskritai kas nors išvis į jų pusę galėjo pažiūrėti, ką jau kalbėti apie svarstymą 'tinka/netinka'. Nežymiai šyptelėjau ir priėjau. (Mano gėrio suvokimas kiek kitoks, nes parduotuvės yra bene viena iš vienintelių vietų, kur tikrai nuoširdi esu) Pasidėjau maišus kuriuose pūpsojo naujutėlis švarkas, suknelė, ir katik zaroj prigriebta maikutė, ant pufikų, ir nieko nelaukusi tariau žodį. Savo nuomonę. Paklausiau kur žada su tokiais bateliais eiti, ir prie ko derins. Kiek kartų į mėnesį juos dėvės, ar patogiai jausis? Kol galiausiai įtikinau ją taip, jog jai pačiai jie pasirodė nelabai ko verti. Išrinkau kitus. Pasiūliau, pasimatavo, pasidžiaugiau už ją kaip tinka, ir mintyse cyptelėjau iš laimės, kai išgirdau jos žodžius 'IMU, ačiū!'. 

tą dieną mano darbas buvo baigtas.

Ir gėris pamažu išsisklaidė..

Merginos, moralas tame, kad nebijokit būti geros ne tik sau, bet ir kitiems. Turėkit drąsos. Mylėkit gyvenimą. Džiaukitės. Nes vieną kartą davusios, antrą - gausit su kaupu.

xoxoxo

Labanakt, Greta

Daily

Žvilgteliu pro langą, vis dar apsigaubusi chalatu ir rankšluoščiu ant galvos. Žmonės tarytum maži skrudėliukai skuba, bėga, užsiėmę savo reikalais lekia, arba atvirkščiai lėtu žingsniu eina, bandydami įkvėpti kuo daugiau gryno oro.

O mane kankina apatija viskam.

Monotoniškai pasiemu iš spintelės mylimiausią puoduką, įsiberiu kavos, užsipilu vos spėjusį išsijungti virdulio vandenį..  Šmurkšteliu po patalais. Neturiu jėgų nuslinkti į parduotuvę besibaigiančios arbatos pasiimti (bet turėčiau jėgų po drabužių parduotuves prasinešt, muahahah), o gal ne tiek neturiu, kiek nenoriu.

Vėžį varo krentančios snaigės. Aš saulytė. Man reikia saulės. Vasaros. Jūros. Svylančio degėsio nuo kūno. Linksmybių. VISKO, ką gali duoti tik Summer time  @@.

Todėl kaskart išvydus nors menkiausią spindulio prasiveržimą, šyptelsiu žinodama kad liko nedaug. O sulaukusi, kvatosiu darydama tai, ką pasaulis man norėtų uždrausti.

Geros dienos, Greta

Susilaukiau nemažai laiškų iš panelių, kurios blaškosi, mėtosi, nesupranta savo jausmų, bijo savo poelgių..

Kurios brandina savyje naują gyvybę, bet nenori atsakomybės. Nerimauja. Panikuoja. Nes jaunos. Nes nesupranta.

Vienos sakėsi, kad reikia padrąsinamų žodžių, kitos klausė kaip reikėtų atsistoti ant kojų po atsisakyto vaikelio. Rimtai? Merginos, rimtai?

..

Kažkur tyliai suskamba melodija.. Sučiauška vaikutis..

..

Niekada neleiskit baimei užtemdyti akių. Atsistokit. Kovokit. Nes tai vienintelis dalykas, dėl kurio verta iškęsti VISKĄ. Juk įdomu eiti per juodą ir baltą, suprast ką reiškia šiluma, ir drebėt kai yra šalta..

Ar tikrai norit atsisakyti tų mažų rankyčių? Pusę delno užimančių pėdučių, bedantės burnytės, tyrų ir nesuvaidintų emocijų, džiaugsmo, prieraišumo, dalies savęs? Ar verta suklupti, pasiduoti, ir visą gyvenimą būti įkalintam kaltėje? Nes to neištrinsi. Neužbrauksi. Ir neišplėši lapo, kad ir kaip norėdama.. Prarasi patį TYRIAUSIĄ garsą - Ma-ma.. O juk galėtum kažkam būti visas pasaulis..

--

Nustok bijoti. Nors kartą. Apnuogink sielą sau. Gyvenk sau. Nors kartą. Mylėk save. 

--

Ir atsiminkit kad kartais vietoj paprasto gyvenimo, meilė mums padovanoja pasaką..

Labanakt, Greta

Ša. Labai tyliai..

“ Aš žinau, kad žmonės užmirš tai, ką tu pasakei, žmonės užmirš tai, ką tu padarei, bet jie niekada neužmirš, kaip tu privertei Juos JAUSTIS.. “

Dingai taip greit, kaip kad ir atsiradai mūsų gyvenime. Sakei pasiliksi ilgam. Patikėjau. Patikėjom visi..

Tavo “sparnuotas frazes” kartojam dar ir dabar, kurios visuomet primena Tave. Tada staiga nutylam. Aplanko nesuvaidintos emocijos.. Nutylam. Susižvalgom, akyse sužybsi ašara..

Pamenu kai Tu atvažiavai pas mane, įsisodinai į mašiną, ir tepasakei kad turėsiu paruošti tokią vakarienę, kokią moku daryti tik aš. O aš ir darydavau..Nes nieko nebūdavo maloniau, kaip žiūrėti į Tave godžiai čepsintį.. Net vyną gerdavau tik su Tavimi..

Kiek kartų įkvėpei pasitikėjimo..Kiek kartų traukei mano sėdynę iš įvairiausių situacijų.. Kiek kartų apsimetinėjai mano broliu, vaikinu, vyru, tėčiu atitinkamose situacijose.. Kiek kartų galėdavau vidury nakties paskambinus išgirsti ‚Greta, net nepriminsiu kiek valandų, nes įtariu kad tau vistiek nesvarbu, bet kas nutiko?‘ Ir nesvarbu kad aš tuo momentu ėjau tik pieno stiklinę vidurnaktį pasiimti, nes nesimiegodavo..

O juk ir dabar paėmusi telefoną į rankas, renku Tavo numerį.. Tada sutrinku. Padedu ragelį.. Suvirpu. Paspaudžiu “Delete” .

Kažkada viskas buvo kitaip..

Tyliai, kaip mum nebūdinga, uždegam žvakes..

Su meile..

Labanakt, Greta

 

Visai nesenai su drauge pasišildžiusios karšto vyno diskutavom apie sėkmingas/nesėkmingas meiles, ir tai kaip skirtingai merginos į tai reaguoja.

Mes buvom viena kitai pavyzdys. Aš šaltakraujiškai, ji - su ašaromis apsikabinusi pagalvę.

Aišku, tokios kaip JI, tik parodo savo didelę širdį ir tyrus jausmus. Kad brangina, jaudinasi, stengiasi puoselėti, bando, klumpa, meta, verkia.. Aš niekada to nesupratau. Ir meldžiu, Dieve, niekada nesuprasčiau..

Tokiomis merginomis aš džiaugiuosi, bet argi nelengviau būti mano vietoje? Vienareikšmiškai - taip. Nes neskauda.. Gyvenime kitaip kaip sporte, nėra teisėjų.  Tu negali paprašyti minutės pertraukėlės netgi tada, kai tavo pasaulis smogia tau taip, kad prarandi sąmonę. O juk kaip skaudu kai žmogus tave meta, nes tu ne tik jo ilgiesi, ne tik sugriūva jūsų drauge kurtas pasaulis, ne tik viskas jį primena: blogiausia yra amžinai persekiojanti mintis, kad mylimas žmogus tave nuodugniai išbandė, nusivylė ir galiausiai uždėjo antspaudą ,,ATMESTA“.

Aš visuomet kaliau ir kalsiu savo mergytėm (ir Jum), kad merginos yra patys švelniausi padarai, kurie NETURI LAIKO verkti, gailėtis ar gręžiotis.. Aš kartojau ir kartosiu vieną frazę '..Ir atmink, Tu NIEKADA nebūsi jaunesnis negu ŠIĄ akimirką..' . Tad mėgaukis, GYVENK, įkvėpk tyro oro, nusišypsok sau, kartok kad VISKAS PRAEINA, praeis ir tai. Reikia laiko. Truputį.

Jaukaus ateinančio Šv.Valentino, mergaitės.

Labanakt, Greta

xoxo

FOR MEN: 'Ateis diena, kai tu nuoširdžiai nustebsi. Įdomu.. Kodėl ji tiek laiko man nieko nerašo, neskambina? Sėdi online, tačiau nepaklausia kaip sekasi? Parašai jai pats. O ji tik po kurio laiko, lyg niekur nieko, atrašo: - Labas. Puikiai, o tau? Tu šoke! Ji tiesiog taip paprastai atsakė. Jokių pykčių, jokių priekaištų, jog taip ilgai nerašei. Tu paklausi: - Gal susitinkam? Anksčiau po šitų žodžių ji šokinėtų iš laimės, gyventų vien akimirkom, kai vėl tave pamatys. Tačiau dabar... Dabar ji žinoma džiaugiasi, kad tau viskas gerai, tačiau nebeliko jokių emocijų, jokių jausmų. Žinai... Ji ir pati nemanė, kad pajėgs atšalti nuo žmogaus, kurį kažkada taip beprotiškai mylėjo.. Kurio prisilietimai varė iš proto, kurio lūpos buvo pačios saldžiausios. Kuriam išėjus ji ėjo iš proto. Verkė lyg maža mergaitė ir daugiau nebematė gyvenimo prasmės. Tačiau dabar ji gyvenimo prasmę vėl atrado. Ir ne... tai ne kitas vyras, ne kiti jausmai. Tiesiog vieną akimirką viskas pa sikeitė, viskas tapo nebesvarbu. Ji tiesiog pavargo tavęs laukti ir pykti. Rašyti, skambinti, naktimis nemiegoti spėliojant kieno glėbyje šiąnakt užmiegi tu. Ji tiesiog žinojo ką tu atrašysi į jos žinutes, ir ką atsakysi į skambutį. Jai tapo nebeįdomu. Nors žinai... Taip. Ji labai norėjo tau parašyti, tiesiog paklausti kaip sekasi tavo gyvenimui, ar tu laimingas. Jau paimdavo į rankas telefoną, sudėliodavo raides ekrane ir ... ir ištrindavo. Ji vistiek žinojo ką tu atsakysi: - Labas. Normaliai. Ji pabandė tave pamiršti, juk gyvenimas tęsiasi, net jei jame nebuvo tavęs. Namai, darbas, sesijos, naujos pažintys, nauja aplinka. Ir žinai, gyvenimas be tavęs nėra jau toks baisus, kaip kažkada manė. Tas pats oras. Tie patys žmonės. Tas pats dangus. O tu nebesupranti, kaip taip išėjo? Ji juk sakė, kad myli, negi melavo? Ne, negalėjo meluoti. Tu ją tiek kartų skaudinai, tiek kartų palikdavai verkiančią, jei ji būtų nemylėjus, tikrai nekentėtų. Tiesiog išeitų. - O juk aš ją myliu! - sušunki dangui. Dabar, po tiek laiko, tu tai supratai. Ir kas dabar? O dabar nieko. Jai nebesvarbu, ji gyvena naują gyvenimą. Dabar ji laiminga. Suprask, viskas praeina, net ir didžiausia meilė kai jos niekas nebrangina.'

Gyvenimo perliukai

Labas rytas, draugai. Xoxo

Pamenu dažnai klausinėdavot apie mano buvusias meiles, ar tekdavo nusivilti, nusvilti, kentėti ar verkti..

Kol vaikas saldžiai miega, manau galiu trumpai atsakyti.

NE, man neteko kentėti. Nors išsiskyrimų buvo. Ne vienas ir ne du. Pamenu kai pradžioje draugystės trukdavo po mėnesį, vėliau po du, tris.. O tada Užaugau. Radau JĮ. 

Trumpai apie mano KELIS susižavėjimo objektus: (Rimčiausius pasilieku sau)

1. Pirmasis buvo Antanas. Mielas vaikis. Patiko, buvo nuoširdus, nevėjavaikis, nors jaunas. Jam 16, man 14.. Bet argi tai meilė tokio amžiaus?

2. Simonas. Žavus tamsiaplaukis, atrodo viskas buvo gerai, tiko ir patiko. Rūpinosi, saugojo, globojo.. Supažindino su savo draugais, kolegomis..Atrodė lyg tai būtų pirmoji ir paskutinė mano meilė. Bet nebuvo..Ir iš dalies turiu dėkoti vienam žmogui kuris kaip įmanydamas stengėsi įsiterpti. Juodino, šmeižė, skleidė kalbas.. Tik tokiais sunkiais draugystės momentais Tu supranti kaip ir kiek toli gali keliauti pora. Bet mes pavargom. Sustojom.. Dar dabar pamenu lyg vakar ištartus jo žodžius išsiskiriant 'Jau greičiau sniegas į dangų pradės kilti, nei aš kitą pamilsiu..' Bet pamilo. Ir aš BEGALO dėl jo džiaugiuosi.

3. Martynas Balskus, nu kiek ten tos draugystės buvo.. Iš sporto salės išeinant laukė manęs su gėlių puokšte ir nesulaukė..(Ak tas mano pasikėlimas), žinojau kad mum nelemta būt kartu. Ir nebuvom. Užtat labai džiaugiuosi jo muzikiniais pasiekimais ir šlove talentuose.;)

4. Andrej Daščenka, fainas vyriokas, fainas. Bet čia istorija viską nutyli, ir lūpos užsisiūna, rašant error'ą metą. Atleiskit, nesužinosit..

Buvo dar daug su kuriais bandžiau, stūmėmės į priekį, begales kartų girdėjau žodį myliu. Ir begales kartų 'Ar tikrai nori baigti?..' Taip. Aš norėjau.

Kodėl neskaudėjo jei buvo tokių kurie patiko?

Nes aš puikiai suprantu kad viskas vyksta nebereikalo. Ir niekada nesileidžiu būti PALIKTA. Vos pajutus santykiuose grėsmę - Atsisveikinu PIRMA. Taip mažiau skauda. (Man neskauda išvis). Žinojau kad rasiu kitą. Tokį, dėl kurio būsiu pasiruošusi KARUI.

Ir radau.

Merginos, atsiminkit, NIEKADA NEBŪSIT JAUNESNĖS NEGU ŠIĄ AKIMIRKĄ. Nubraukit paskutinę ašarą dėl nelaimingos meilės, perbraukit per akis tušu, pasiryškinkit lūpas, pasileiskit plaukus, iškelkit krūtinę ir nosį aukštyn, o tada - GYVENKIT.

Nes vieną dieną, kai mažiausiai to tikėsitės, JIS ateis. Ir neklaus ar Tu nori. Pasiims viską. O tau tik ir norėsis užrakinti JĮ savo širdyje, o raktą išmesti ten, kur niekas niekas pasaulyje nerastų. Gal ne šiandien, ne rytoj, bet taip bus.

Geros dienos, Greta

xoxoxo