Tą vėsoką kovo mėnesį, mūsų akys pamatė du brūkšniukus kurie skelbė visišką kitą gyvenimo vagos kryptį .. Nesupratom ar verkti ar džiaugtis. Emocijų nebuvo. Tiksliau jie nerado taip greit kelio iki širdies, blaškėsi. Viduje visiška tuštuma, pasimetimas, baimė ir milijonai klausimų į kuriuos nebuvo įmanoma susikoncentruoti, sudėlioti į vietas.. Atsisėdę tiesiog valgėm. Galbūt nepatikėjom..
Atrodo šis įvykis tai pasimiršdavo, tai vėl grįždavo į mintis.. Na nejaugi? Ne, tai netikra.. Visi klysta.
Tik šįkart niekas neklydo..

Širdyje pagaliau kažkas pradėjo kirbėti.. Naujas jausmas, kad nebeesi atsakingas žmogus tik pats už save, o tokiais momentais suvoki, kaip ankščiau laisvai ir nevaržomai gyvenai.. Žinoma, Tu vis dar priklausai sau, bet ne tik dėl savęs. Dėl kažko dar, kas slepiasi Tavyje, jau nuo pat pirmųjų užsimezgimo dienų skleisdamas šilumą ir vidinę ramybę..
Vizitai pas ginekologę, tyrimai, hormonų audros, nuotaikų svyravimas, ašarų pakalnės dėl nukritusio popieriuko (na nejaugi jis negalėjo likti ant stalo), savęs nevaldymas, noras visko ir kartu nieko, šiluma ir šaltis, ramybė ir nerimas.. Kiek žmogus gali jausti vienu metu.. Ankščiau tai buvo protu nesuvokiama..
O mano vyras laikėsi pavyzdingai. Atkentėjo viską ir nepyko, suprato, užjautė.. Nelindo į akis kai aš supykusi dėl nevietoje rastos kojinės ar perjungto kanalo rėkdavau arba užsidariusi savyje verkdavau apsikabinusi pagalvę ir nešnekėdavau.. Švelniai glostydamas nugarą jis nieko nesakė.. O juk taip buvo milijonus kartų.. Į dieną po du.. Kaskart prieš užmigdama nekęsdavau savęs suvokusi, kad Jis juk nekaltas, Jis nieko nepadarė, viskas dėl manęs.. Nekęsdavau iki kito karto, kol supykusi bet suvokdama SAVO kaltę aš išeidavau jau tada suprasdama, jog taip negerai.. Vargšas Jis. Ir už tai aš atiduodu didelę pagarbą jam ir medalį už ištvermę.. Už viską ką teko ir dar teks iškęsti. Ačiū už rūpestį, už supratimą, už tai, kad man panorėjus 23h kugelio, važiavo į miestą jo ieškoti.. Už paguodą ir palaikymą, už tai kad šalia.. Už tai - kad yra.

Kiekviena diena, stebint savo pilvuko pakitimus būdavo tikras džiaugsmas, nors figūra nesikeitė ilgai.. Kartais svarstydavau ar viskas gerai.. Judesių ilgai nejutau.. Kol galiausiai Liepos 30-tą per savo vestuves, šokdama su vyru lėtą šokį ir savo šypsena rodydama visiems, kad už mane laimingesnių tikrai nėra, pajaučiau lyg kažkas perbrauktų rankute per pilvą.. Tą dieną buvau laiminga kvadratu..

Pradžioje atrodė kad tie devyni su puse mėnesio yra tikra begalybė su trupučiu.. Taip ir buvo, bet dabar sakau, kad jie praėjo tarsi para..
Visi išgyvenimai, baimės dėl vaikučio sveikatos – praeity.. Slenka paskutinės dienos, per kurias suvoki, kad tie pusdešimto mėnesio yra niekis, palyginus su paskutinėmis 10 dienų, kai betkoks skausmiukas kelią mintį ir tikėjimą “Gal JAU??”.. o pasirodo ne.. Mažylis kikena šikniuką įrėmęs į pilvą.. Muistosi, nepatogu jam, bet juk šilta.. Apkabinusi pilvą mėgaujuosi bet kokiu judesiu, nes žinau, kad vėliau juos prisiminus, man jų trūks.. Nors.. Juk aš ir toliau juos jausiu, tik ne savyje, o ant savęs laikydama sūnutį prie širdies..

Gruodžio 11-tos vakarą sunerimstu dėl judesių. Visiškai jų nejaučiu, tad lekiam su B į GN. Patikrina echoskopu, sako kad viskas gerai, juda, bet kad man pačiai būtų ramiau, pasiūlo grįžti namo, išsimiegoti, ryte nueiti pas savo ginekologę ir paprašyti siuntimo į ligoninę. Tada mane pasilaikytų iki pabaigos, o jei viskas gerai, paleistų namo..
Kitą rytą, suėjus 39savaitėm, 10.00 aš jau GN. Mane vedasi patikrinimui. Esu rami kaip belgas, pagaliau išsiilsėsiu čia, išsimiegosiu.. (visgi kokia buvau naivi).. Patikrinęs gydytojas nusprendžia, kad atsidarymas – 3cm, einam tiesiai į gimdyklą. KĄ??? Kitos su penkiais vaikšto namie ir nieko! Noriu namo. Tik kad niekas neveža.. Vis dar nesuvokiu, kam šitoks skubėjimas ir kėlimas į gimdyklą, jei man dar net ne laikas, turiu visą savaitę..
Guliu, matuoja toniukus ir stebisi ar tikrai neskauda, juk aš sąrėmiauju. O man tik juokas ima, baikit, šiandien aš negimdysiu.. Užmiegu. Po poros valandų ateina akušerė, patikrina – 4 cm. Su B šaipomės, kad gimdysiu be skausmo. (Dabar pagalvoju, jei man kas taip pasakytų, suvanočiau visą nuo galvos iki kojų už tokį melą..) Eilinis patikrinimas, išsiskėčiu, ir jaučiu kažką tekant tarp kojų.. Nu nieko sau, apsišlapint akušerių akivaizdoje.. Atsiprašau ir susigėdusi nusuku akis.. Klausia už ką? Atsakau, kad man regis šlapimo nesulaikiau, sako “Ne, man regis vandenis nuleidau”. Išsižioju tikrąja to žodžio prasme. O tai kam juos leisti?? Man visiškai gerai buvo ir su visais vandenimis. Ji gūžteli pečiais ir išeina. Galvoje švysteli mintis, jog gerai, kad ten visgi buvo ne šlapimas.. Dar vėliau atėjusi patikrinti toniukų klausia, ar norėsiu epidūro, ar kitų narkotikų, kuriuos leidžia į šikną, taigi daug saugiau. Apsvaigina ir sumažina skausmus. Viską atrodo apsvarstau ir pasirenku pastarąjį variantą. Suleidžia. Bet skausmai pasidaro nebesaldūs.. Bandau taisyklingai kvėpuoti, bet kaskart gaunasi vis garsiau ir garsiau.. Klausiu kada gi suveiks, o jį išpūtus akis, atsako, kad poveikis jau turėjo kaip ir pasibaigti.. Gaila, kad nepadėjo.. Noriu epidūro! O ji nusišypso ir rėžia „Koks epidūras, kai atsidarymas 7cm“. Tarp sąrėmių užmiegu, sapnas trunka vos porą minučių.
20.00 viskas pasidarė nepakenčiama. Skauda, jaučiu kaip išvien teka kraujas su kiekvienu sąrėmiu. Noriu viską baigt greičiau, bet atėjusi akušerė tik leptelėjo „Net ir patalynę sutepei..“ Apšąlau. Norisi rėkt, kad apvarysiu visas sienas, bet suima toks skausmas, kad tik palydžiu ją žvilgsniu.. 20.45 staugiu, šnopuoju, dejuoju. Kurį laiką pamanau, kad numiriau. Atsisėdusi pasikasau pakaušį. O tada viskas žaibišku greičiu, stumk, stok, daryk. O aš nemoku. Akušerė gauna čiurkšlę į burną. Šįkart man visiškai dzin. Juk tegu džiaugias, kad ne į patalynę.. Po eilinio paskatinimo stumt, pajaučiu stipriai tekantį kraują iš nosies, burnos.. Springstu. Atsijungiu. Jos išsigąsta, sako pūsk ne į žandus, prarasi sąmonę. Vis dar svarstau ar aš nemirusi. Pramerkiu akis, bet nieko nematau ir negirdžiu.. Tik tas kraujas burnoj.. išspjaunu, o jis ir vėl ten. Kažkurį momentą išgirstu jas sakant, kad vaikas nervuojasi, toniukai maži.. O manęs neklauso kūnas. Nespėja valyti tai veido, tai pražiodinti, kad nepaspringčiau krauju.. O aš atsijunginėju, atsijunginėju.. Nugirstu, kad kirps, nes per daug įsitempusi.. Spėju pagalvoti, kad nu dar vieno skausmo man čia ir betrūksta. Beprotės ir ne kitaip. Akimirkai atsigaunu, bandau stumti ir šįkart pasiseka. Matau galvytę, o tada jau žinau ką daryti.. Mano auksas šalia.. Gimsta.. Bet neverkia. Išima tarsi negyvą. Matau kaip išsineša ant gretimo stalo, pumpuoja, seku kiekvieną jų judesį, bet vis prarandu sąmonę jausdama vis dar iš visų galų tekantį kraują ir negirdėdama jokio garso iš tos gyvybės, kurią taip ilgai brandinau.. Į savo klausimus atsakymų negaunu ir tik vėliau atneša jį man..

Nieko nejaučiu, nieko nebenoriu.. Iki tos akimirkos, kai jis tyliai pravirko, tarsi sakydamas: „Pasiilgau Tavęs, mama..“ ..


"Ant kelių klaupsiuos tik prieš vieną vyrą. Tai bus mano sūnus. Ir tai tik tam, kad užsegti Jam striukę.."

Lukai, Myliu Tave.

Labas gražuolės,
Kaip glosto širdį kiekviena gauta žinutė su turiniu 'Kada naujas įrašas?', 'Ei, neužmiršk mūsų, parašyk ką nors', ir etc. Ir aš mielai parašyčiau, bet nenoriu dalintis neigiamom emocijom, nes jų pastaruoju metu per akis. Šypsenas keičia ašaros, o juoką, isteriškas kūkčiojimas. Liūdesys beldžia į duris, ir juokiasi, 'juk žinai kad įeisiu'.. Ir jis įeina. Taip, šiuo metu, mano gyvenimas visiškas pravalas. Žiūri ir juokiasi tiesiai į veidą. Be gailesčio. Bet nepaisant visko, juk yra gera frazė: 'what doesn't kill you, makes you stronger', taip?
Mano dienotvarkę sudaro darbas, kurio tokiu metų laiku turėtų būti mažiau, bet anaiptol. Viskas derinama, sudarinėjamos ir pasirašinėjamos sutartys, mergaičių, ne mergaičių (wtf) atrinkinėjimas ir visko sustygavimas. Ir nors savo darbą myliu, bet dar labiau myliu tai, kas laukia po jo. Kai pradarius duris, vaikas cypdamas ir šaukdamas 'MAMA' atbėga išskiestom rankom ir paskubom pakštelėjęs kur papuola, skuba ieškoti rankinėje ką skanaus jam parnešiau.. Ir tos nuostabios akimirkos kai su savo brangiuoju susėdam kartu, rankose siūbuoja vyno taurė, virtuvėje pūpso neplautos vakarienės lėkštės, o Lukas iš eilės nešioja mum žaislus,  tarsi per tas porą h, mum atmintis būtų prasitrynusi.. Nors.. ištikrųjų slapčia galvojam, jog jai jis į mane,  tai gali reikšti kažką panašaus į 'A jūs nematot, kad man naujų žaislų reikia, chėbra???????'
Ir Lukai, jei kada skaitysi, tai noriu kad žinotum, jog šiandien būtinai gausi naujų žaislų ir mašiną, ir ką tik pats išsirinksi. Šypt.
Lyja už lango.. Labai lyja, dabar 15h, bet nei šviesu dar, nei tamsu jau.. Medžiai pasenę, tarsi raukšlės atsiveria rudens metu, kai pakeičia odą. Kai lapai nusėda gatvėse, ir pamažu nyksta..Nesakau kad pamėgau rudenį, bet šią apniukusią dieną, aš myliu.. Tikriausiai todėl, kad ji puikiai atitinka mano savijautą. Tokią drėgną, drungną, purviną jausmą, kai atrodo šioje gyvenimo tarpsnio kovoje dalyvauji tu - prieš visą pasaulį.

Stay fabulous,  Greta

Kai būdamos mergaitės žadėjom pasenti kartu, ir niekada neišduoti savo tyros mergaitiškos draugystės - tikėjom. Kalbėdavom apie dviejų draugių gyvenimą kartu, linksmybes, tada susirastume vyrus, bet vistiek kartu pasentume. Susiėjusios apšnekėtumėm gyvenimą ir klaikų jaunimą.
Ir kaip smarkiai mes klydom, manydamos kad draugystė neparsiduoda, o vaikiški pažadai yra patys stipriausi ir nelaužomi. Aš pusės jūsų nepamenu.. Ir veidus blankiai atsimenu.. Užsimerkus bandau atkurti vaizdus, bet prieš akis praplaukia tik žodis 'Praeitis'.. Ir kiekviena jūsų, nebeturit vardo. Net gatvėje sutikusi, kreipčiausi 'Labas, praeivi..'
Po tiek metų supranti, kad išlieka stipriausi. Ir dažniausiai tie stipriausi - anaiptol ne patys geriausi vaikystės draugai. Jie būdavo 'šiaip'. 'Faini'. Bet jie išliko. Ir jie nepyksta kai išsprūsta piktesnis žodis, nepyksta kai vėluoju, nepyksta kad jų namai, man lyg mano namai. Nepyksta jei pasigriebiu paskutinį cukraus šaukštelį, ir net nepyksta, jei subaru, nes elgiasi netinkamai.
O geriausieji, ką jūs? Sutikus įsižeidžiat, jei jūsų pasakojimai man nebetokie įdomūs? Pyktelit, jei aš neklausinėju detalių ir smulkmių, nes manęs tai neliečia? Jūsų istorijos, man tarsi svetimos kalbos daina. Nieko nesupranti, nenori suprasti, bet išklausai..
Tada pradedat klausinėti kodėl viskas ne taip kaip ankščiau. Gal dėl to, kad ne vaikai? Ir kaskart pasižadėjus pabandyti iš naujo, gaivinti draugiškus santykius, viskas taip ir lieka pažadais. Neskamba telefonas, nemirksi neperskaityta žinutė.. Vėl pamiršti susitikimą. Kol netyčia einant gatve - jie vėl prieš akis, su ta pačia dainele, 'Aš tavęs pasiilgau, gal lekiam kavos? Gaila kad nesusirašėm, gal nebuvo laiko abiem, a Greta?'
Taip, jo nebuvo, ir kažin ar bus kai gyvenimas toks brangus.. Aš niekada nebūsiu jaunesnė, o jūs man niekas.

Kaip greit viskas keičiasi.. Ir nenustebčiau jei praėjus kuriam laikui, ir likimui suvedus su tuo pačiu žmogumi, kreipsimės: 'Labas, kuo Tu vardu?'..


Nešvaistykit veltui pažadu. Ir tuo labiau, nešvaistykit veltui LAIKO. Nes jis atvirkščiai nei pažadai - NEGRĮŠ.

Stay Fabulous, Greta

Kai tą saulėtą dieną mano akys tolumoje pamatė tamsų siluetą atsirėmusį į mašiną ir laukiantį manęs, supratau kad prasideda naujas mano gyvenimo etapas, su nauju, stipriu žaidėju jame. Tik nebūčiau patikėjusi kad taip greit jis užims pačią svarbiausią rolę.
**
Būdavau pratusi, ir net tyčia versdavau potencialius vaikinus stengtis dėl manęs, kovoti ir bandyti atkreipti mano dėmesį, o šitam.. Šitam nereikėjo, nes širdis virpėdama kuždėjo:  'Nekvailiok, mažyte..' 
Tada pirmą kartą pamynusi visus savo principus ir nusistatymus, aš leidau viskam tekėti sava vaga. Pirmą kartą patikėjau likimu ir atsidaviau į jo rankas..

Neapgavo..
Žaibišku greičiu visi mano širdies užraktai, spynos, plytos ir etc, pradėjo dingti, pasitraukė į šalį, ir tarsi susitarę juokėsi: 'Tai ką, prisidirbai..' ..
O prisidirbus ir įklimpus buvau juodai.. Kai tavo pasaulį sudrebina nauji jausmai, ir staiga kažkas iš šalies to pradeda pavydėti ir griauti, supranti, kad viskas taip trapu..Žiūri su siaubu tarsi į krištolinę taurę ant lentynos krašto ir bijai, kad tas 'kažkas', jos nepastumtų.. Bet pastūmė..

Aš niekada netikėjau, kad kadanors nutrūkus santykiams, aš tarsi karžygė su sijonu bandysiu atsikovoti tai, kas priklausė man. Nors išeidamas iš mano gyvenimo, jis kai ko išmokė..  Išeiti iš kitų..

Bet atsikovojau. Kaip visada.Tik jau čia buvo ne principo reikalas, kaip paprastai. Širdis drąskėsi be jo. O paskui aprimo. Kai mano plaukus vėl lietė jo rankos, krūtinėje esantis objektas, galutinai atsistatydino, ir susikrovusi šmutkes, pasiuntė mane toli toli.. (Atleisk širdie.. ♥)

Likimas vietoj paprasto gyvenimo, man padovanojo pasaką..

Kai jo kvepalai susimaišę su tavaisiais, sukuria idealų, harmoningą kvapą, kai tavo delnas paskęsta jo delne, kai susitaikymas po smulkių kivirčų toks saldus, kai lūpas nepaleidžia lūpų, kai rankos glamonėja kūną, kai mintys sutampa, kai pyktis smagu, kai susispaudžia ant lovos krašto, nes tu mėgsti gulėti per visą lovą, kai užkloja savo kaldra, kai pabučiuoja ryte, kai kavą daro skaniau nei tu, kai išklauso tavo pasakojimus apie nevykusį suknelės užtrauktuką ir visą istoriją iki jos įsigyjimo, kai nepyksta tau perjungus kanalą, kai naktys bemiegės renkant vaikui vardą ir kuriant senatvės planus - žinai kad tai meilė..

Stay Fabulous, Greta

Simple answers to simple questions

Labas, gražuolės!
Kadangi daugiau gyvybės galima rasti nykiose Afrikos dykumose, nei mano blog'e, ir kiekvienam žingsnyje girdint 'Apsileidai, apsileidai, apsileidai', greitai suruošusi vaiką pietų miego, ir susirišusi plaukus į uodegėlę, užšokau čia. Ir kadangi mano mintys mane negailestingai apleidusios, nesisavina jokios konkrečios temos, nusprendžiau, kad šio įrašo turinys bus labiau 'Vlogo' tipo (pažadu, apsieisiu be "Pirmas faktasssss" 'ir jūsų pasiūlymu, atsakysiu į keletą dažniausiai užduodamų klausimų. (Ne, to dažnai nebus,bandau įkvėpti gyvybės apmirusiame puslapyje, kuris reiškia tiek daug, kad tik užsuku, pasigrožiu, palinguoju galva, ir išeidama pažadu sugrįžti su 'ilga paklode'). Tai.. Gal pradedam?

1. Kada pradėjai kurti pirmąjį blogą?
Savo pirmuosius įrašus pradėjau rašyti kai man buvo gal 15. Tada gyvavo paprastas tinklapis kaip blogas.lt, kuriame mano postai būdavo tokie padriki, kad norint suprasti, reikėdavo skaityti mažiausiai 2x. Ir ne todėl kad nemokėjau dėstyti minčių, nes mokėjau puikiai, bet dėl to, kad turinys buvo toks, kad greičiau velnias man padėkotų už tokius saldžius žodžius mirčiai. Muahahah, kaip gerai, kad iš to išaugama.  (98%)


2. Kokie Lietuvos vlogeriai tau labiausiai patinka? Nu pvz Simas, Gabriele, Rūta?
Rizikuodama užsitraukti jūsų rūstybę, aš nepabijosiu užtikrintai išrėžti, kad Lietuva neturi vlogerių. Tiksliau neverti to vardo, nes pasimaityvi prieš kamerą, ar šnekėti idiotiškus dalykus, gali tiesiog kiekvienas. Aš irgi. Tik ar įsijungusi kamerą, pasakiusi kelis faktus apie save, pakalbėjusi apie patyčias, arba susukusi kvailoką trumpametražį klipuką aš tapsiu visų nuostabiausia ir teisėtai užsitarnavusi Vlogerės vardą?

(Bet šaunu jei juos mylit, žiūrit, laukiat, ir etc. Jei jum gerai, man tuolabiau. Mirkt)


3. Kodėl vaikinam rūpi išorė ir niekada neužkalbins pirma tos baisesnės?
Senas kaip karas faktas, kuris skamba 'Be Jūsų gražios išorės, niekas nenorės pažinti Jūsų gražaus vidaus'.

Juk mes, panelės, irgi greičiau atkreipsim dėmesį į žavingą, savimi pasitikinti vyruką, nei kampe susispaudusį, nesusitvarkiusį vaikinuką. Norėk stengtis dėl savęs, ir patikėkit, kiti tą greitai pastebės.

4. Kokioje šalyje norėtum gyventi?
Ir nė akimirkai nesudvejojusi galėčiau rėkte išrėkti TURKIJA. Nes ten viskas.. Viskas kas man taip tobula. Buvau 3 kartus, ir kaskart, žiūrėdama į tą patį daiktą, tašką, ar vietą, įžiūrėdavau kažką naujo, neįprasto ir tokio gražaus, kas traukte traukdavo ir nepaleisdavo.


5. Ar straipsnyje viskas tiesa?
Daugiau tikrumo ir tiesos būtų Hitlerio žodžiuose 'Aš Geras žmogus', nei straipsnyje, kuriame mano žodžių 20%. Skaičiau viską lyg apie svetimą žmogų. Apie tokį, kurio pažint net nenorėčiau. Bet žinoma, juk apie kvailą blondinę skaityti įdomiau, nei apie protingą, turinčią siekių ir tikslų. 

Suprantama kad reitingai reikalauja kažko 'wow', bet argi negalima tada ir klausinėti taip, kad išgauti mano žodžius, kurie privesrtų stabtelėti? Ar tikrai lengviau klausinėti 'beleko', o tada mano žodžių nė nenaudoti, įdedant savus? Visi mokomės iš klaidų. Gal dėl to atmečiau kitus pasiūlymus. Gyveni žmogus ir supranti, kad niekuo negalima pasitikėti. Tik savimi ir.. Pinigais, kurie virsta į nuostabius pirkinius. (chi, šypt)


Už lango lyja lietus.. Šįkart gražiai. Lengva srovele teka per stiklą, lyg bandydami kuo ilgiau išsilaikyti.. Kai kurie lašeliai susijungia, kaikurie pasuka staiga į skirtingas puses.. Visai kaip žmonės, ieškodami šilumos ir tikrumo..
Niekada neleiskit prastam orui paveikti jūsų minčių.. Nes pasiemus ledų kibirėlį, ir įsisukus į šiltą pledą, laiką galima praleisti itin jaukiai.. ;)

Stay Fabulous, Greta

Laabas gražuolės,

Bandau įkvėpti pilnus plaučius paskutinių vasaros dienų oro.. Pasisavinti kiek įmanoma daugiau šilumos trupinių..
Įlendu į savo sijonus,sukneles ir mėgaujuosi paskutiniais pasispardimais, prieš džinsų nešiojimą..
Ir lengvai plazdendama su savo mylima suknele, kurią buvau užmiršusi spintos gilumoj visą vasarą (!) (hate myself) einant miesto gatvėmis, prasilenkiau su viena mergina, kuri privertė atsisukt. Ir visai ne iš geros pusės.
Ta prasme aš suprantu visus tuos neformalų stilius, banglai, gotai, emo ir tt, bet čia man kažkas naujo buvo. Nesuprantama, nesuvokiama ir negražu.
Prieš prasilenkiant žiūrėjau į ją, ir galvojau nu ant kiek reikia savęs nemylėt, kad išeit į viešumą su skirtingų spalvų masyviais batais, panašiais į kerzus, bet lengvesniais, plėšytom didelėm plėmėm violetinėm pėdkelnėm, rudais bridžais, su prisiūtais galais, su marškiniais, pustrumpe maikute ant viršaus, dar vienais marškiniais, taše per petį iki kelių, ir dviem akiniais, kurie vieni iš jų ant akių, kiti ant pakaušio..
Tai kaip turi sau nerūpėt, kad drįstum pasirodyti taip, tarsi lunatikuodama įlindai į senelio spintą, išsitraukei iš maišo tai, kas buvo skirta išmetimui, užsimaušlinai grindim valyti skirtom pėdkelnėm, ir batais, kurių vienas tai tikrai brolio. Būna tie 'dėmesio sindromai', bet kodėl jo nepelnius akiai gražiems vaizdams, o ne tokiu 'stiliumi'? Ar čia skaitosi toks begalinis savęs mylėjimas, pasitikėjimas?
Ji atrodė laiminga, super, džiaugiuosi, bet eiii, nesąžininga vienam džiaugtis, kai visi kiti pažiūrėję išsigąsta.
Ar..
Ar čia aš per daug pasenusi ir atsilikusi nuo šiuolaikinių madų? Dievaži, jei dabar taip madinga ir normalu - tyliu. Tylėsiu. Nekreipsiu dėmesio. Ir nelinguosiu galva.
Ir ne, man netrukdo. Man neskauda žiūrėti kaip kas rengiasi ir ką daro. Aš garsiai pasvarščiau. Pagalvojau.

Linkiu šį paskutinį vasaros penktadienį/savaitgalį praleisti su triukšmu. Padarykit kiek įmanoma daugiau ko nespėjot. Šėlkit, džiaukitės ir mojuodami sekmadienį vakare besileidžiančiai saulei, išlikit pozityvios. Prisiminkit visas akimirkas, ir tos kas mėgsta rudenį/žiemą - plokit rankom, o mano šilumos vaikai.. - tyliai laukim naujų saulės spindulių..

Stay Fabulous, Greta

Labas!
Nors blogą labai apleidau, neparašau, bet nebuvo dienos kad apie jį nepagalvočiau. Minčių milijonas, nuotykių ar tiesiog kasdieninių džiaugsmų taip pat, bet vis neprisiruošiu.. Delsiu..
Ir tik šiandien užmigdžiusi vaiką, padėjusi į šalį savo mezginius, susikaupiau, ir rašau..

Kai vasara lekia tokiu žaibišku greičiu, ir kai suvokiu kad vos kelios dienos skiria nuo rudens - nesidžiaugiu. Aš ne iš tų, kurios grožisi krentančiais lapais, ir svajingai vaikšto parkelio takeliais, apsigaubusios storu megztinio sluoksniu. Aš šilumos vaikis. Man vasaros reikia. Karštos, nepadoriai smagios vasaros..

O ką nuveikiau per šią? Beveik nieko ką planavau. Bet juk kaip sakoma tu planuoji, o Dievas juokiasi..;)
Mano spintas papildė jau nebežinau koks kiekis naujų drabužių.. Vasarinių, rudeninių.. Batų, batelių, net kedai (!), vis dar žiūriu į juos ir galvoju wooow, aš su jais! Kasdien atsikeliu ir įėjusi į vaiko kambarį stebiuosi kaip greit jis auga.. Pašaukia 'mama', pasiprašo kad iškelčiau iš lovytės, pabučiuoja, ir nubėga žaisti.. O ankščiau pasiimdavau ir ištisą dieną niurkydavau, laikydavau rankose, tyrinėdavau tuos mažus pirščiukus.. Dabar jo maži pirščiukai tyrinėja mane.. Mano rankas, mano plaukus, kaklą, lūpas.. Ir kasdien apčiupinėdamas nusišypso..Pasako 'mama' ir vėl pabėga.. Tada susimąstau kaip ilgai dar džiaugsiuosi tais jo susidomėjimais manim? Kaip ilgai jis dar prašysis iškeliamas iš lovos? Kaip ilgai jam paduoti nuo spintutės kažką turėsiu aš? Kaip ilgai dar vaikščios panardinęs savo delniuką mano rankoje? Kaip ilgai man nepyks kai bučiuoju prie kitų? Kaip ilgai dar leis išrinkti jam drabužius, nešaukdamas kad geltona spalva 'leliukiška'?..

Birželį ir Liepą - atšokau nemažai švenčių, gimtadienių, sugrįžtuvių, išleistuvių ir t.t. Rugpjūtį - dalyvavau poroje fotosesijų, vienos iš jų rezultatus pamatysiu rugsėjo numeryje.. Nekantrauju, kartu ir nelaukiu..

Kasdieniniai rūpestėliai, džiaugsmai, išgyvenimai, rytas, diena, vakaras, naktis, ir vėl kitas rytas.. Laikas sukosi kaip pašėlęs.. Jei kas paklaustų ar gerai praleidau vasarą, aš net pasimesčiau. Nepajutau jos. Tarsi nebūtų buvusios..Gal įsisukau į kažkokią rutiną? Gal laikas kažką keisti? O gal ne kažką, bet viską?

Atminkit, kad gyvenimas turi teikti virpulio vertas akimirkas, o ne nuobodulio trupinius..

Linkėjimai iš pajūrio.. Stay always Fabulous.

'Neseniai manęs paklausė, kaip gyvenčiau, jei tektų gyventi iš naujo. Daug negalvodama, atsakiau, jog taip pat, tačiau po to giliai susimąsčiau ir supratau, kad...
Gyvendama dar kartą mažiau kalbėčiau, o daugiau klausyčiausi.
Pasikviesčiau draugus vakarienės net ir tada, kai ant kilimo - dėmė, o fotelio gobelenas susidėvėjęs.
 Patogiai įsitaisiusi tik ką sutvarkytame kambaryje, kuo ramiausiai kramsnočiau trupančius sumuštinius ir visai nesigraužčiau dėl prisvilusio patiekalo.
  Sėdėčiau ant žolės su vaikais ir visai nesibaiminčiau, kad išsitepsiu drabužius.
 Mažiau verkčiau ir juokčiausi žiūrėdama televizorių, o daugiau - stebėdama gyvenimą.
Užuot nekantravusi, kada gi baigsis tie devyni nėštumo mėnesiai, mylėčiau esamą akimirką suvokdama, jog tai nuostabi galimybė bendradarbiauti su Dievu, įgyvendinant gyvybės stebuklą.
Dažniau kartočiau: „Myliu tave” ir rečiau „Labai gaila, bet...“
 Gyvendama dar kartą nešvaistyčiau laiko veltui. Nė vienai akimirkai neleisčiau išslysti pro pirštus. Kiekvieną gyvenimo minutę praleisčiau vertai ir prasmingai.'.

Labanakt, Greta

Paskutiniu metu mano mintys klaidžioja taip toli ir taip atskirai viena nuo kitos, kad surinkti jas į krūvą - misija neįmanoma.
Ir nežinau ar čia vasara kalta, kuri leidžia planuoti tiek daug, ar aš tokia išsiblaškiusi, kad negaliu nė akimirkai susikaupti..

Užpūtusi gimtadienio torto žvakes, pasimerkusi gėles, išpakavusi dovanas, ir perskaičiusi visus sveikinimus, noriu padėkoti VISIEMS, kas prisiminė, ir kam priminė. Buvo nuostabu skaityti begales merginų sveikinimų, kurios nepatingėjo parašyti daugiau nei 'Su gimtadieniu'. Kurios stengėsi įtikti ir patikti, nors to net nereikėjo. Visi sveikinimai ir palinkėjimai buvo malonūs, ir kiekvienas rado vietą mano džiaugsmo kertelėje.
Atsiprašau ir kuriems neatrašiau į sveikinimus, bet mano pirštai kategoriškai atsisakė ir prašė pasigailėti, o ne  šitiek barškinti į klaviatūrą.
AČIŪ visiems kartu, ir kiekvienam atskirai. ♥  

Daug kas klausėt, kaip jaučiuosi 'pasenusi' dar vienais metais, o ištikrųjų nė kiek to nepastebiu. Na koks gi skirtumas ar tau 19, o ne 18, ar tau 21, o ne 20. Per anksti man skaičiuoti, rūpintis ir panikuoti dar vienais pralėkusiais metais..
BET, aš tikrai bijau pasenti.. Ir tikrai žinau kad panikos priepuoliai prasidės pralėkus 25-tam gimtadieniui, nes man tai tarsi jaunystės riba. Riba tarp žavingo jaunatviškumo, ir slenksčio į absoliutų suaugusiųjų gyvenimą, kuriame vien darbas, karjera, vėliau prilipimas prie veidrodžio ieškant ar neatsirado raukšlelė, ir rovimas atsiradusio žilo plauko.
Atrodo 25, ak, gi čia mažai, pats jėgų žydėjimas, NUOSTABU!

Bet laikas turi savybę, lėkti kaip pašėlęs.. Lėkti, ir negrįžti..

Todėl per šiuos metus išmokau, o tiksliai dar tvirčiau įspaudžiau mintį savyje, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, nes niekada nebūsi jaunesnis, negu ŠIĄ akimirką..

Būkit visada žavingos.

Labanakt, Greta ☕

Labas!
Šalia plačiai atvertas langas, tyliai kapsi paskutiniai aprimę lietaus lašai, sukvaksi antys.. Vaikas saldžiai miega apsikabinęs savo meškiuką, o vyras šalimais klaidžioja interneto platybėse..
Kai aplink viskas taip ramu, ir taip tylu, prisiminiau vieną seną, bet LABAI gražią dainą.. ENJOY..

Prisiminiau ir merginą, kuriai atstojau kadaise sesę, kuria rūpinausi visa širdimi ir kurią pagaliau atsistojusią ant kojų paleidau. Vos pastebimai šyptelėjau.. Aš ir vėl to noriu. Noriu rasti kažką, kam mano petys atstotų visas baimes, kai mamytės glėbys nebeatlaiko.. Noriu būti ta, kuri suklupusią pakeltų, aprūpintų, aprengtų, išmokytų gudrybių bendraujant su žmonėmis ir padėti susivokti ko norėti iš gyvenimo..
Stovi sandėliuke pilnas maišas mano nenešiojamų drabužėlių, taip ir laukdamas naujos šeimininkės, kuri nepasididžiuotų ir priimtų, neklaustų už ką ir kodėl..
Kartą viena panelė pasibaisėjusi manęs klausinėjo kaip aš taip galiu. Negi man negaila 'brangius' rūbus atiduoti eilinei mergai, kuri pati neturi lėšų apsipirkti? Buvau apipilta milijonais klausimų apie nepasiturinčių šeimų būkles, apie tai kokios spalvos sienos, ar didelis butas ir galiausiai ar baisi ta 'varguolių' smarvė?
O ištikrųjų.. tos merginos turi daugiau nei tos, kurių storos šiknos nuo išpindėjimo ant kėdės netelpa. Kurių nosis ant kaktos kabo ir kablai nepadoraus 20cm aukščio..
Na tai kas kad tavo krūtinę dengia nuostabi Gucci palaidinė, kvepi D&G kvepalais, o Dutti sijonėlis vos dengia grožybes. Na tai kas, kad turi begales netikrų draugų, kurie šalia tik dėl grožio, ir na tai kas kad turi kalnus vaikinų, kuriem rūpi ne tu, o tavo nuostabaus sijonėlio cm. Na tai kas, kad gatvėje tau šypsosi vaikinai ir mašinos pypina. Na tai kas kad tave praleidžia be eilės ir aptarnauja mandagiai. Na tai kas, kad tu gali turėti viską, ir dažniausiai to, ko nereikia.. NA TAI KAS, JEI TU KVAILA?..
Einant laikui išnyks tas tavo grožis. Draugai išsiskirstys, o vaikinai praeis kaip pro žalią šviesoforą. Ateis laikas kai aptarnaus taip pat kaip visus, ir ateis laikas kai ištekliai pasibaigs..
Sėdėsi viena tarp dviejų puodelių ant stalo, lauksi savo princo.. Lauksi ir nesulauksi..
Vaikinai - myli akimis.Vyrai - derina 50 ant 50.
Todėl kol neišmoksit derinti savo grožio su protu - antras puodelis taip ir liks nepaliestas..Apdulkėjęs..
Nieko nėra gražiau kaip išvysti nuostabią merginą, o jai prasižiojus, nustebti iš nuostabos - Kokia ji protinga!
Viskas įmanoma.. Tiesiog reikia rasti kelią iš 'Mango' parduotuvės į realų pasaulį. Kuriame gausu mokslų pasirinkimo ir kurį puikiai gali derinti su hobiu..
<3

----

Vakar atsėdėjusi beveik visą dieną namie, neskaitant pasivaikščiojimų po parką, ruošėmės eiti vakarieniauti, ir visas vakaro užbaigimas lyg butų buvęs ir jaukus, bet ta nelemta vyno taurė.. Ir BALTA bliuskutė.. Shit happens..
Vakarykštis Outfit'as.

Labanakt, Greta

Savaitgalį kelis kartus vis prasiėjau pro parduotuves, ir nors grįžau su keliais maišais, aš kaip tikra moteris galiu pasakyti NETURIU KĄ APSIRENGTI. Po apsipirkinėjimo spintoje guli naujos bliuskutės, megztinis, šortukai, maikutės, suknelė, pora aksesuarų ir nauja rankinė, bet atsidarius spintų duris - aš nematau nieko, ką norėčiau imti ir apsivilkti. Stoviu su apatiniais ir raukausi. KAS SUGALVOJO TOKĮ MOTERS BRUOŽĄ, BŪTI TOKIAI IŠRANKIAI? Jau atrodo išsitrauki midi sijoną, apsivelki bliuskutę ir švarką - bet ne, netinka. Apsivelki kitą bliuskutę - bet dabar netinka švarkas. Pakeiti švarką - sijonas be ryšio. Pasiemi kitą derinuką - vėl tas pats. Kaskart praleidus netrumpą laiką tarp drabužių, pagaliau išsitraukiu laabai senai pirktą, bet dar niekad nedevėtą rūbą - nusišypsau. Tinka!
Ir tik apsirengus, žiūriu į perkrautas lentynas ir galvoju, KAM tiek visko, kai vistiek turi TIEK laiko stovėt ir sukt galvą?
Bet rankos neleidžia imti ir išmesti, o širdis dreba praeinant pro parduotuvę, ir ten neužėjus.
Šį kartą neturiu tokių laimikių, kuriais norėčiau visiems girtis, galbūt viskas per daug 'casual', bet tikrai džiaugiuosi kad Zaros S suknelė, man puikiai tinka, bateliai dar trina, bet jau mažiau, kaklo papuošalas tinka prie daug ko, o rankinę pagaliau radau mėlyną!

Ir aaah, kaip širdį paglostė, kai sekmadienį išėjus iš akropolio, mane užkalbino modelių agentūros vadovė, ir pasiūlė būti nauju veidu tiek čia, tiek kitose šalyse. Būtumėt matę jos veido išraišką, kai pasakiau kad turiu vaikutį..Cha!
Tokiais momentais suvokiu, kad kaip gera būti iš tų, kurioms pasisekė, ir nereikia po gimdymo kovoti su papildomais kilogramais, kankinantis, kad kadaise tavo mėgiama suknelė, kuri buvo xs, dabar tūnos užmiršta tol, kol susiimsi, ir lėtai iš L, grįši prie savo numylėto dydžio..

Kiekviena diena, yra kupina pamokų ir mokymų.. T.y. paslėptų dovanų.. ;) Rask jas.

Labanakt, Greta

Dažnai prisižiūrėję telenovelių ir šiaip Santa Barbarų, tyčia, o kartais ir ne, bandom vaidinti. Žaidžiam ir apsimetam didžiausiais aktoriais. Įsileidžiam į savo gyvenimą begales ašarų, suvaidinto juoko, nuoširdumo ir pykčio, kuris pamažu virsta tikru. O tada sunku atskirti realų gyvenimą, nuo to, kurį norėjom pabandyti.. Blaškomės tarp nematomų, bet labai trapių sienų..
Iškeliam pavydo scenas savo mylimiesiems, ir tikimės rožių kalno vietoj atsiprašymo, ar mersedeso už lango, perrišto baltu kaspinu. Kad ateis tavo princas, paims tave ant rankų, ir nešis į žydintį sodą, kuriame po daugybės bučinių pasirodys piktoji visko kaltininkė 'Kasandra' ir sujauks jūsų santaiką. Pyksi, liūdėsi, verksi į pagalvę, atmetinėsi jo skambučius, vengsi ir slapstysies nuo jo, kol tavo mylimasis, kuris nė nenutuokia apie tavo gyvenimišką serialą, nuleis rankas, paleis tave..
Ir tik atsikvošėjus, pasibaigus paskutinei serijai su laiminga pabaiga, suprasi kad viskas yra kitaip. Žiūrimi filmai niekada neatitiks tikrovės, nors ir gražu pažiūrėti iš šono. Juk taip jaudina visos kuliminacijos! .. Bėgsi pas savo meilę, juokdamasi apsiprašysi ir sakysi: 'Baik, juokavau aš!'.. Tik tie juokeliai ne visiems juokingi..
Mes, moterys, esam didelės gyvatės, ir nors su vyrais labai sunku, su mumis tikrai nelengviau.
Todėl saugokim  tai ką turim šalia, kad netaptų tuo, ką TURĖJOM.. Paišykit savo pasaką, mylėkit ir mylėkitės. Kurkit meilę, padarykit stebuklą..
Išklausykit, ieškokit sprendimų, atvėskit, apsikabinkit ir bandykit iš naujo, tol, kol matot savo bendrą ateitį. Kol žiūrit ta pačia kryptimi ir tol, kol širdys plaka vienu ritmu..

Saugokite santykius - antraip teks saugoti prisiminimus..

Labanakt, Greta

Kai iš vakaro lyginuosi ir dėliojuosi rūbus rytojaus giminių suvažiavimui sau, vyrui, ir mažąjam princui, atrodo niekada niekas nesikeis. Visada bus taip pat. O išaušus rytojui, apima jauduliukas.. Grįžti į vaikystės miestą.. Na tai kas, kad ten leisdavai tik vasaras, bet užtat kokias.. Važiuoji ir tikiesi sočių pietų su visais nariais, braškių su pienu ir daug pasakojimų..

Ir tik įžengęs, peržengęs slenksnį, po keletos metų, pamatęs visus susirinkusius ir pažvelgęs jiems į akis - supranti.. Niekada niekas nebus taip pat.. Viskas keičiasi.. Jų veiduose kelios papildomos raukšlės, kurias vieni bando paslėpti, o kiti nuleidę rankas nebekariauja su laiku.. Tas mažas išdykęs šuniukas vos išslenka iš būdos ir tingiai amteli.. Kaimo vaikai jau nebe vaikai, o kažkada toks didelis atrodęs dviratis, dabar toks menkas.. Net žolė kitokia..

Atsargiai atsisėdu ant sofos, ant kurios kadaise šokinėdavau lig dangaus.. Ir tas didžiulis zuikis kažkur pametęs sagą tyliai prašo meilės..
Užlipu į palėpę, perbraukiu pirštu per apdulkėjusius paviršius, per veidrodį, kuris susigėsta prisiminęs mano išdaigas, per senus stalčius, kuriuose slėpdavosi saldainiai, ir per lango stiklą, kuris noriai praleisdavo saulės spindulius, pakilusius žadinti ir bučiuoti mano skruostų. Įkvėpiu pilnus plaučius dulkių ir užsimerkusi bandau užuosti vaikystės kvapą.. Šypteliu..
Kai drugelių gaudymas atrodydavo toks juokingas, kai pinigus atstodavo nuo krūmų nuskinti lapai, kai iškritęs iš lovos bėgi prie paruošto pusryčių stalo, o tada panardini nosį braškių lysvelėje, kai mirkdavai baseine ištisas valandas ir laukdavai kol susiraukšlės pirštai, kai slėpdavaisi išgirdęs apie ravėjimą, kai bėgdavai kiek kojos neša, kai plojimas norint atbaidyti varnas nuo vyšnių medžių atrodė toks prasmingas, kai kaimynystėje išgirsdavai gaidžio rytinį giedojimą, kai tave besivartantį ant žolės suviliodavo gaminamų pietų kvapas..Kai  prisidažiusi lūpas staipeisi prieš veidrodį ir užsidėjusi nematant nugvelbtus aukštakulnius vaidindavai princesę.. Kai laukei princo..

..Kaip mes skubėjom užaugti..

Ir tik susėdus prie stalo, kai aplink klega, pasakoja ir juokiasi jau nebe iš tokių juokingų dalykų (gal dėl to, kad užaugau..) ir kai šalia bėgiojam jau nebe mes, o mūsų vaikai, galiu slapčia pažiūrėti į kiekvieną iš jų. Kaip stipriai juos keičia laikas.
Kodėl akys išduoda daugiausiai?.. Jos tokios gražios.. Tik kitokios. Visų. Net ir mano..
Nuryju gumulą gerklėje ir pakeliu su visais vyno taurę..

Už Tave, vaikyste..

Labanakt, Greta 

Kai lauke apsiniaukę ir lėtai lyja - traukia ant miego, todėl užmigdžiusi Luką, pasidariau kavos ir šmurkštelėjau į lovą. Pašto dėžutėje rėkte rėkia įvairiausios reklamos, pasiūlymai, naujienos ir paprasti laiškai į kuriuos ne visada randu tinkamus atsakymus. Vieni klausia patarimų kaip pradėti pasitikėti savimi, kiti ką daryti kad turėtų gražią figūrą, treti ieško gyvenimo prasmės, ir prašo mano pagalbos, neva taip bus greičiau, o dar kiti, tarsi pasiklydę, iš atskiros planetos, moko gyventi. Priekaištauja, lieja pyktį, o galiausiai pabaigoje priduria 'Tu man vistiek labai patinki'.
Dažnai mes, žmonės, mėgstam žaisti kitų gyvenimus. Apsimetam jų dalimi, o tada suteikę sau didžiules privilegijas - kišamės, kritikuojam, smerkiam ir aiškinam, kaip viską negerai jie daro, kaip klysta ir kaip praras viską. Išeis draugai ir kiti supantys žmonės. Nes jie daro ne taip, kaip norime mes. Jie kitokie. Jiems sekasi. O tai erzina.
Na kaip taip gali būti, kad jis turi dviem litais daugiau? Kaip čia yra, kad jis sau leidžia tiek daug pirktis? Kaip čia taip jis gali rengtis? Kaip jis gali tai valgyti? Kodėl jis eina ten, o ne ten? Kas leido turėti tokių draugų? Iš kur pinigai? Iš kur draugai? Iš kur šeima? Iš kur TU? Iš kur atsiradai toks viskuo patenkintas ir laimingas? NA KAS LEIDO džiaugtis gyvenimu, kai AŠ nesidžiaugiu? Kai AŠ noriu, bet neturiu. Kas TU toks, kad TAU viskas gerai, arba bent ATRODO iš šalies. Kodėl AŠ, tai ne TU?..

Bet kai kas nors drąsesnis tėkšteli, kad mes tik pavydo persismelkusios būtybės, nematančios aplinkui nieko, tik kitus, ir pamiršusios savo gyvenimo vingius, nes pernelyg giliai kapstomės kituose, tarsi šlapiu skuduru gavę per veidą akimirkai sustingstam. Žaibiškai šmėkšteli akyse žodis 'Tikrai..' ir nespėjus sumirksėti - nedarai išvadų. Nes nebemoki. Tu monotoniškai atsikeli, pavalgai, nejučiom praleidi dieną ir eini miegoti. Viskas kuo tiki, tai tik pasirinktos aukos gyvenimas. Žaidi, šypsaisi, apsimeti kad užimi vis didesnę jo pasaulio dalį ir net nesuvoki, kad įsivaizduodamas esąs  didelis, ištiesų esi mažas trupinėlis ant stalo..
Nuvalai ir nebėra.

Labanakt, Greta

P.s. "Prieš kažką smerkiant, užsidėk jo batus ir praeik jo kelią, paragauk jo ašarų, pajusk jo skausmą. Užkliūk už kiekvieno akmens, už kurio jis buvo užkliuvęs. Ir tik po to kalbėk, kad tu žinai, kaip reikia teisingai gyventi."

Kai sako, kad tampant mama (ir dar jauna!), tiesiog neįmanoma rasti laiko sau, ir vėliau stebisi tavo naujais įsigytais daiktais, pasigyrus apie SPA procedūras, ar susibėgimą su drauge, lengvai papurtai galvą ir atsidūsti.

Negana to, kad stebisi dar pilnametystės nesulaukusios mergaitės ar tos, kurios tik žino žodį 'mama' tačiau ne to statuso džiaugsmus, bet ir tos, kurios pačios sūpuoja ant rankų vaikus, su atpiltu pienuku plaukuose.

Tos, kurios susivėlusios linguoja vežimą lauke ant suoliuko, ir tos kurios sėdi užsidariusios namuose priešais senai atgyvenusį ir matytą 5 kartus serialą, vaidindamos didvyres vien už tai, kad per savo gimdą išspaudė kelis kilogramus sveriančią gyvybę ir dėl to privalo būti apdovanotos visais pasaulyje esančiais medaliais.

Grožis pamažu blanksta..

Jaunus veidelius puošia neryškios monotonijos ir nuobodulio žymės. Aplanko depresijos.

O tada jau lyg užburtas ratas - nesinori nieko. Jokio savęs prižiūrėjimo, vaikas dažniau išveda iš kantrybės, rėki, supurtai, o atsigavusi nekenti savęs. Klausi kas su tavimi darosi, nors atsakymo toli ieškoti nereikia.

Pamylėk save, pasilepink grožio procedūrose, pasportuok, apsipirk ir kiekvieną dieną pasitik tarsi didžiausią šventę.
Dauguma sakot 'Nėra laiko puoštis, reikia skubėti'.. NESĄMONĖ. Per tą laiką, kol vietoj dėmėtos maikės greitai peršoksit į švarią, o lūpas perbrauksit blizgiu, vaikas niekur nedings ir badu nesikankins.

Nes jei tu mama, dar nereiškia, kad tavo vieta nuo šiol tik virtuvės teritorija, bliūdai pilni pradėto ir nepabaigto maisto, krūvos neplautų indų, išmetyti žaislai ir rūbai, o praeidama pro veidrodžius nematai savęs. Šmėkšteli tarsi vaiduoklis..

Argi tokia turi būti Mama?
Ar tokios Mamos norėtų tavo vaikas?

Ar TU norėtum TOKIOS mamos?

Labanakt, Greta

Sėdėdama jaukiai ant lovos ir fone skambant muzikai, pagavau save galvojančią ar mano veidą dažniau puošia šypsena ar rimties sukaustyta mina.. Gal aš save matau vienaip, o kiti kitaip?
Ir kai prisimenu visus komplimentus, kai sakydavo kokia aš 'ideali' ar 'Tobula' susimąstau, negi jie nemato, kad ir man kartais skauda? Nemato, ar aš profesionaliai pati to nejusdama slepiu?
---
Išeini į lauką, o ten nieko naujo. Tvakus oras, ir surūgę veidai. Jokio laimės atspindžio akyse. Jokių emocijų. Tarytum tyčia eina į viešumą ir tik plačioje erdvėje gali atsiskleisti.
Nors gal reikėtų atvirkščiai?
Palysk po storiausia kaldra, ir rėk. Išsirėk, šauk ir išsiverk. O tada išdidžiai nusivalyk nubėgusio makiažo likučius ir parodyk minioms ir visiems aplinkui, koks tau gyvenimas gražus. Šypsokis be priežasties, ir galiu galvą guldyti, kad tavo dirbtinę šypseną, kas nors tikrai tyčiomis arba ne, pakeis į nuoširdžią.  Svajonės aplankys. Labas pasakys..
Lepink save, mylėk, džiaukis ir prižiūrėk.. Daryk viską kas tau taip artima širdžiai.. Apsipirkinėk, dainuok, piešk, maudykis, statyk smėlio pilis, užkask rūbus smėlyje, o paskui ieškok, padėk pagyvenusiam žmogui pereiti gatvę, klausykis nuostabios muzikos ir linguok į taktą, šauk per atvirą langą, kokia ši vasara nepakartojama, juokis iš savęs ir mylėk kitus..

Kai išmoksti duoti - staiga imi gauti. Nes gyvenime kitaip nei sporte, nėra teisėjų. Ir tu negali paprašyti minutės pertraukėlės netgi tada, kai tavo pasaulis smogia tau taip, kad prarandi sąmonę..

Tai gal pabandom iš naujo? 

Labanakt, Greta

p.s.  Kaip ir dažną šeštadienį, lėkiau apžiūrėti kas parduotuvėse gero.. Ir nors kaip visada nieko pernelyg ypatingo nėra, vistiek sugebėjau nusipirkti patinkančias kelnes, free size maikutę ir patogias basutes. <3 Love it

 

Eilinį penktadienio vakarą, savo jauną veidelį užgoži nemenku sluoksniu makiažo. 10 kartų perbrauki akis storiausiu tušu,o lūpas spalvini raudonai. Perbrauki šepečiu per žvilgančius plaukus ir lėtai įsispraudi į dviem dydžiais per mažą sijoną. Paskutinį kartą, lyg ir nedrąsiai žvilgteli į savo atvaizdą veidrodyje, įsižiūri, o tada pakeli išdidžiai galvą, ir žengi į tamsią gatvę..
--
Apsauginis net nežvilgtelėjęs praleidžia kaip pastovią lankytoją, nueini prie baro ir lauki. Susirenka žmonės, įvairaus plauko tipai atėję pasilinksminti, ir merginos, kurios pasimeta šokyje. Muzika kurtinanti, o tu nė nejudi, nelinguoji į taktą, nejudini kojų, tik vos pastebimai perbrauki ranka per ranką. Lyg norėdama įsitikinti kad Tu, vis dar TU..
--
Tave vaišina vienu, antru, trečiu kokteiliu, bando perrėkti muziką banaliais komplimentais, ir klausia ką čia veiki, gal nori pašokti.. Bet kojos neklauso, išgeri paskutinį gurkšnį, atrodo parsiduotum pačiam velniui ir pakyli.. Lėtai nužingsniuoji ten, kur tavęs tikrai laukia.
--
Pradarai duris, ir tau puola po kojom. Godžiai žvelgia į kiekvieną kūno lopinėlį, geria akimis, liečia žvilgsniu.. Bando užuosti tavo aštrių kvepalų aromatą.. Tos laibos kojos ir liemenėlėje nesilaikanti krūtinė.. Tu Deivė. Vienintelė tokia.
Organizmas pripratintas prie Heroino tau fejerverkais dėkoja už dar vieną dozę.. Dar ir dar.. Kol aplink dingsta garsai ir liejasi vaizdas.. Ramiai nusišypsai ir perbrauki ranka per ranką.. Kad įsitikintum jog Tu - vis dar Tu..

Kažkas pataiso tavo mini sijonėlį.

Labanakt, mano Hero mažule..

Kai ryte atsikeli, kas Tu? kai žiūri į saulę, kas Tu? Kai pažvelgi į savo simpatiją, kas Tu? Kai darai tai, ko negali, kas Tu? Kai klausai mamos, kas Tu? Kai pasineri į knygą, kas Tu? Kai pro šalį praeina konkurentė, kas Tu? Kai mokykloje tave užgauna, kas Tu? Kai suvalgai paskutinį draudžiamą šokolado gabaliuką, kas Tu? Kai apsiperki ir prie kūno glaudi idealiai tinkančią bliuskutę, kas Tu? ..

Dažnai parduodam save, įsikūnijam į įvairiausius personažus, patikim jais ir kurį laiką mėgaujamės.. Tik labai dažnai, dar nespėjus įsijausti į vieną, mes jau ropščiamės į kitą..
Vieną akimirką tu pernelyg apsimestinai laiminga, o kitą..o kitą tu matai kaip tavo pasaulis griūva. Ne tas kurį statai prieš kitus ir demonstruoji save tokią idealiai tobulą..Be trūkumų..Bet tas tikrasis, kurio realybė kiek skiriasi nuo išsvajoto burbulo.. Tas, kuriame skausmo yra tiek pat daug kiek ir džiaugsmo. Kuriame juokas su ašaromis negali pasidalinti vietomis, kuriame klysti tiek daug, kad net pati nesupranti kiek dar tai tęsis..
Bet vaidinam stiprius.. Nepasiduodam, šypsomės aplinkiniams, o paėję žingsnį į priekį griebiamės už krūtinės, iš kurios bijai kad širdis neiššoktų.. Ir taip kaskart. TU TOBULA. Tokia idealiai nepakartojama.. Tokia ypatinga ir nepažeidžiama, kad nuo tos vaidybos vemt norisi.
Bet kur ta mūsų stiprybė, kai visą naktį verkiame?
Kodėl kitiems išspaudi nepriekaištingai ištreniruotą apsimestinę šypseną, o sau negali net pašnibždomis išstenėti 'Viskas bus gerai..'?
Negali..
O gal nenori?

Everything happens for a reason..

Šiandien skauda - rytoj kutens..

Šiandien šluostai ašarą drėgnu rankovės galu - rytoj šauksi pasauliui kaip viskas puiku..

Gal ne šiandien..

Gal ne rytoj..

Bet BUS.

Kai užmiega žibintai ir dailiai nusivalai makiažo likučius, kas Tu?

Labanakt, Greta

Kai mūsų ausis pasiekia iš svetimų lūpų nugirstos kalbos, arba kai panikos priepolio ištiktos draugės (arba ne) vos spėdamos atsikvėpti tauškia paskalas ar viską ką girdėjo negero, norėdamos 'padėti' ir apsimesdamos didvyrėmis už tai kad daro 'gerą' darbą, supranti - kaip visa tai tavęs nejaudina..

***

Dažnai tekdavo girdėti kalbas einančias per aplinkui. Nepagrįstas nuomones, spėjimus, nusistatymus ir sukurtas pasakas. Tik kad man jos niekad nerūpėjo. Širdis nevirpėjo ir rankos nedrebėjo. Nesusiimdavau už galvos ir neisterikuodavau vien todėl, kad kažkam neįtikau. Kad kažkam mano pasitikėjimas sukėlė pavydą, ir jiem lengviau tai buvo pavadinti 'Pasikėlimu' ginant savo pilkumą. Akys neašarodavo, o šypsena nedingdavo. Tokiais momentais tarsi principo mygtukas esantis kažkur viduje pats spragtelėjo 'ON', ir tada tyčia elgiesi taip, kaip kitiems nepatinka. Tyčia erzini. Tyčia dar labiau šypsaisi, ir tyčia dar labiau pasitiki savimi.

Kas tada belieka apkalbinėtojams?

Arba jie bando dar skaudžiau kandžiotis savo bedante burna ir išpūstais burbulais, arba pamiršta ir susiranda kitą auką. Ir taip būna visada. Niekada neišliksi nepažįstamo žmogaus mintyse ilgam, nes tave visada pakeis nauja, tokia pats savimi pasitikinti asmenybė, kuri vėl ves pilkuosius iš proto. 

Liksi antram plane..

***

Todėl paklauskit pačios savęs, ar verta priimti liūdesį ir skandintį jį ledų dubenėlyje, pasikviečiant 'drauges' kilogramus? O gal lengviau triumfuodamai mirktelti savo atvaizdui veidrodyje ir prisiminti, kad apie nuobodžias personas - niekas nekalba.

Jei apkalba, vadinasi pavydi, o jei pavydi, vadinasi gyveni gerai. ;)

Labanakt, Greta

Labas, merginos,

Kai ryte atsikeli, susiriši susivėlusius plaukus ir greitai perbrauki veidą drėgna servetėle, o dieną pradedi apsivilkusi iš spintos ištrauktą senai susiraukšlėjusią bliuskutę ir per didelius džinsus - pažvelgusi į veidrodį, klausi 'Kas ji?', o tada kai godžiai žiūri į kitas, labiau susitvarkiusias merginas - apima nepasitikėjimas savimi.
Dažnai nuleidi galvą, stengiesi neišsiskirti iš minios, būni nematoma, o praėjus konkurentei (visos mes konkurentės) atsisuki ir svarstai 'Norėčiau tokia būti ir aš' - atrodai juokingai.
Tam, kad pradėtum patikti pati sau ir kitiems, didelio indėlio nereikia. Prieik prie didžiausio namie esančio veidrodžio ir garsiai paklausk kokia norėtum būti, įdėmiai įsižiūrėk, PAMATYK save tokią, kokia atrodytum sau žavingai. Kitaip. Pagalvok kokią save mylėtum. Ir kurk savo idealą, puošk save, mylėk save, parodyk pasauliui kokia tu nuostabi ir nepakartojama užaugai. Nusišypsok, kurk planus, nesavanaudiškus, bet tokius, kurie teisingi atrodytų TAU. Keisk kasdienybę ar bent dalį savo darbotvarkės, keisk pažįstamų ratą, nes yra geras posakis 'Pasakyk kokie tavo draugai, pasakysiu koks TU'. Paleisk senąją save, pakeisk viską nuo pamatų. Dailiai susišukuok plaukus, seną susiraukšlėjusią maikutę, kuri primintų senąją tave - išmesk. Atnaujink savo spintą rūbais, kurių ankščiau atrodė niekada nenešiotum. Ir netingėk. Visos žinom kad grožis reikalauja aukų.
O jei praėjus dienai ar dviem, tu pavargsi - reiškia ne taip labai ir norėjai išlysti iš kiauto..;)
Atminkit, niekada ir niekas nepradės jūsų mylėti  ir žavėtis tol, kol neparodysit pačios, kad esat to vertos. Nebūna negražių merginų. Būna tik tos, kurios nemoka prisižiūrėti.

Ir nesakykit, kad jau nebegalit nieko pakeisti, nes įpratot prie senosios 'Aš'. Per vėlu tik tuomet , kai ant Tavo karsto žemę barsto.;)

Labanakt, Greta

'Tai buvo tik dar viena diena kai už lango lijo. Tik dar viena diena, kai svetimi žmonės kažkur skubėjo, kažko nespėjo, kažko norėjo..

Kambaryje buvome dviese.

Aš juovisuomet žavėjausi. Dabar aš jį tiesiog stebėjau, galbūt dar kažko laukiau..

Jo pusilgiai plaukai krito ant baltos pagalvės. Kažkur klaidžiojo mano žvilgsnis, mano mintys ir svajonės. Saulės išlepinta oda man priminė vaikystę, kuomet dar būdami vaikais turškėmės vandeny karštą vasaros dieną. Pamenu tada jis buvo toks gražus..Ir net žadėjo dėl manęs perplaukti upę. Ir plaukė! Ir skendo.. O kaip širdis džiaugėsi, kai atmerkusi akis pamačiau jo veidą.. 

Tą patį saulės nubučiuotą veidą, rausvais, vėjo nugairintais žandais.. Rodos per tiek metų niekas nepasikeitė. 

Tos pačios tankios blakstienos. Tankios ir ilgos kaip msilgos vidurvasarį. Pamenu, po jo vokais slepiasi pieniško rudumo akys. Niekas tokių neturėjo. Tik jis.O kai jis į mane žiūrėdavo, prisiekiu, jausdavau burnoj šokolado skonį, o nosį kutendavo viliojantis saldumas. Pamenu, jo lūpos prisirpo, kai suėjo 18-lika. Lyg pora rasotų vyšnių..

Kitos merginos vadindavo jį - pagunda. Jis buvo to vertas. Dabar jį taip vadinu tik aš. Galbūt todėl, kad tik aš ir atsimenu..

***

Sėsdama į mašiną pajaučiau ant veido, lietaus lašus. 'Kaip gražiai šiandien lyja'.. Jis mėgdavo tai kartoti ir praskaidrinti mano nuotaiką, kai už lango pliaupdavo liūtis. Tik jis taip mokėjo. 

Nepamenu kaip važiavom, nepamenu kaip išlipau, nei kaip priartėjau prie kitų. Tarsi juoda dėmė prisiminimuose. Pamenu tik smėlį delne. Šyptelėjau..'Jis lygiai toks iš kokio statėm smėlio pilis vaikystėje' - ištariau garsiai..

-Sudie vaikyste..

Leidau smėliui lėtai byrėti iš delno į duobę. Smiltelei po smiltelės. Smėlis byrėjo ir krito. Krito lyg lapai rudenį, lyg lapai į upę..

Vyrai ėmė kasti ir aš prisiminiau kišenėje turinti jo dovanotą apyrankę. Jo buvo melsva, o mano raudona. Per vidurį vinguriavo užrašas 'Geriausi draugai per amžius'. Stipriai suspaudžiau ją delne. Galvoje lyg uragane sukosi prisiminimai. Apyrankė nukrito į duobę tarp galybės gėlių ir žaislų.. Tai dovanos jam, mūsų paskutiniai atsisveikinimai. Viską pamažu paslėpė byrantis smėlis..

Sudie pagunda.

O tai buvo tik dar viena diena, kai už lango lijo.. Tik dar viena diena, kai svetimi žmonės kažkur skubėjo, kažko nespėjo, kažko norėjo..

Labanakt, Greta

Labas draugai, pažįstami, nepažįstami ir h8teriai, kurie su manim nemoka, bet be manęs negali..;)

***

Kai vyras grįžęs iš sporto sako: 'Mes einam su vaiku kur nors karstytis, gal susitik su drauge?', iškart žinau, kad jam dar nespėjus nusisukti jau skambinsiu senai matytai (arba ne) draugei ir tarsiuosi dėl pasimatymo parduotuvių platybėse..

Šį šeštadienį susitikau su savo Evelina.

Ir kai sutinki tą žmogų, su kuriuo ankščiau praleisdavai tiek daug laiko..Su kuriuo juokas būna ilgas ir užkrečiantis.. Su kuriuo sporto valandos praeidavo kaip 5minutės.. Su kuriuo paslaptys ir likdavo paslaptimis, o džiaugsmą ir ašaras dalindavaisi per pus - supranti, kad gyventi gera..

Vos įsėdus į mašiną ir vairui pasukus link akropolio - jautėm, kad viskas kaip kadaise..

Ir nesvarbu kad akropolio lankytojai matė mūsų pilvus, kuriuos viena kitai eidamos demonstravom ir diskutavom kiek kam dar reikia padirbėti, bet iš esmės, niekada nepasikeis vienas dalykas.. - Aš tempiu ją į kiekvieną parduotuvę iš eilės - o ji nesipriešina.

Viskas lyg vakar..

Beje, nusipirkau nuostabią Chanel knygą, todėl jei kas domitės, ar norėtumėt sužinoti jos istoriją, labai rekomenduoju.;)

Labanakt, Greta

Truputis nerangios senienos..

Išsinuomavusi laisvą parą nuo visų žmonių, kurie glaužiu ratu sukasi aplink mano orbitą - įkvėpiau pilnus plaučius šalto dangaus ir pasukau į tuščią miestą, kurį nuo nakties saugo prigesę žibintai, tvirtai įsirėmę į plytelėmis apklotą žemę.. Blizgančios, žaižaruodamos ir kitaip išsiliedamos iš nakties fono parduotuvių, barų, klubų vitrinos ir atskiri pavieniai žmonės, kamuojami nemigos ir klausimų, kurie nusėda storu šalnos sluoksniuant suolelių..
Aš buvau lyg iš atskiro kontinento, lyg tyčia, norėdama paerzinti žmones - valkataujanti katė, kuriai nereikia dėmesio, reikia emocijų ir tylos, kurios vis neskrostų smalsūs žvilgsniai ir niekas nenorėtų manęs paglostyti ar šuktelti nesamu vardu. Bet žmonės tokie padarai, kuriems rankos niežti kasyti paausius, jiems norisi gelbėti kitus ir apsimesti didvyriais. O aš nenoriu to, todėl jų pačių verčiama - drąskausi.Kartais garsiai sumiaukiu. Ir bėgu. Nes geriausias būdas dingti - bėgti ir neatsigręžti. O mane vejasi. Jie būna geri žmonės, nuo kurių gerumo - pykina. Įdrėskiu ir bėgu. Arba pasišiaušiu.
O tie, kurie nebijo nieko išskyrus visų kitų - pasilieka ir prisijaukina. Ir prisijaukina ilgam. Pamaitina, paglosto, pažaidžia, kartoja kokia aš nuostabi, nepakeičiama ir nepakartojama.
Tada ir vėl grįždama į tą patį kontinentą  -būnu žmogumi kuris klysta tiek daug, kad kartais tos klaidos nepakeliamos. Ir tada jiem ane vadina nebrandžiu žmogumi. Bet jie - nesupranta manęs.
Nesupranta kodėl taip dažnai meluoju, bėgu kažkur, o paskui šaukiuosi pagalbos ir laukiu kol pabandys atsakyti kas man yra.
Kartais man atrodo, kad judu link išprotėjimo ribos, o mano krokodilo ašaros reiškia tiek - kad nieko nereiškia. Ir aš galvoju tyliai, kad niekas neišgirstų - kad būtų labai lengva pasilikti vakare gatvėje ir sušalti. Ir būti panašiai į Andersono pasakos 'Degtukų pardavėja' personažę. Tiesiog sušalti ir užmigus išeiti labai gražiai apšarmojusiu veidu ir pamelynavusiais pirštais.
Tik to niekam nesakau, nes žinau kad nesupras. Jie pasakys, jog čia turbūt depresija, ir kad mane reikia išgrūsti į tą durnyną, pilną apsimestinai laimingų daktarų ir butaforinio optimizmmo.
O man to nereikia. Aš atsakysiu jiems, kad man reikia pertraukos ir daug ramybės. Ir muzikos. Ir arbatos kibiro ir jogos pratimų ir to ką galėčiau mylėti.. Ir ką galėčiau apkabinti, gal net suspausti, pasmaugti glėbiu..

Protingi žmonės pasakytų: 'Tau reikia tik virvės ant kaklo..'

Labanakt, Greta

Kai vakarais užsimerki ir sapnuoji košmarą - pašiurpsta oda..

Prieš akis išnyra kraujo klanas.. Kažkieno rankos valančios jį po visą žemę.. Netikslingai, nevalingai drebėdama, kartais aplanko traukuliai.. Kažkas griebia netoliese buvusį skudurą. Ar rūbą, nesvarbu. Valai, klausi kodėl? Reikia išvalyti, taip netvarkinga, negražu.. Kelkis, padėk, nusiprausk, ateik, nejuokauk.. Niekas negirdi. Tuščia. Tik tu. Ir raudonos grindys. Akys užkliūna už mažos srovelės tekančios į šoną. Perbraukia ranka per ją.. Nusišypsai - 'aš sutvarkysiu. Bus gražu..'
--
Tamsu.. Nieko nematai ir nieko negirdi. Galbūt lauki kol kasnors tave pažadins, sakys 'Kelkis', nusišypsos, ir pakvies prie pusryčių stalo, bet vis dar juoda..
--
Pamažu ryškėja vaizdai, sapno pavidalas įgauna kontūrus.. Pokalbiai, juokas, išsipasakojimas, ašaros, mintys, nuojauta, peilis ir tyla. Viskas žaibišku greičiu, kaip pernelyg greitai besisukančioje karuselėje. Nežinai ar matomi vaizdai tikri, ar tik besisukantis vaizdas klaidina.
Kai pamažu sustoji - suvoki. Išsižioji šaukti - bet neišleidi nė garso. Jokio aido. Ir tik vėliau krenta plunksa tarsi žaibo trenksmu.. Nesupranti kas ten, kur esi, ką darai ir kodėl tave tempia. Bando atplėšti, o Tu vis šauki 'Čia netvarkinga.. Reikia iššluostyti'..
--
Gavusi dozę guli. Akyse stovi tarsi priklijuotas šokiruojantis vaizdas. Kankinamai visur skauda, bet nejudi. Ir nekalbi. Negali ir nemoki. Sunkiai prasižioji ir atsidūsti..
--
Metai iš metų, kiekvieną naktį.. Nesvarbu ar visą ar dalį jos.. Sapnuoji, prakaituoji, atsibudusi šauki, susigūži į kaldrą ir dairaisi.. Grindys ne raudonos.. Nurimsti. O tada verki.. Ašarų nebėra, bet guzas gerklėje spranginantis..
--
Ateina rytas, nusiprausi po šaltu dušu, susišukuoji plaukus ir pamiršti..Kol saulė nusileidžia. Kol žibintai užgęsta..

Ir kiekvieną naktį, MAN pašiurpsta oda..

Kai atsargiai nuo savęs patrauki stipriai prisiglaudusį vaiką ir atiduodi akušerei kad apžiūrėtų, išmatuotų, ir užrašytų jo vardą ant medžiaginio popierėlio, supranti - daugiau niekada nebebus kaip ankščiau..

..Ir nebėra.

Kaskart pažiūrėjusi į tą mažą, dar tik pradėjusį vaikščioti žmogeliuką, o iš jo lūpų skambant dažniausiai 'Mama' - šypteliu. Aš NENORIU kad kas nors mane grąžintų į praeitį. Aš NEKEISčIAU nieko. 

Kiekvieną minutę, akimirką, norisi išbučiuoti, nubučiuoti tas plačias akutes, mažas lūpytes, trumpus pirštukus, paraudusius žandukus, lygią kaktytę, panardinti pirštus jo švelniuose plaukučiuose, užuosti kiekvieną jo kūno lopinėlį..

Niekaip nesuprantu kaip tokie du netobuli žmonės, galėjo sukurti tokią Tobulybę..

Atsiradus vaikui, turi susitaikyti su mintim kad nuo šiol tavo širdis plaks atskirai nuo tavo kūno..  Ir tikrai. Aš girdžiu tos širdutės plakimą tik tada kai laikau jį ant rankų. Ir apima tokia palaima. Toks ramybės jausmas, kad viskas kas brangu, šiuo metu tyliai sėdi ant kelių.. Rodo pirštuku 'Ten' ir prašo eiti kartu.

Niekada nesiskirti.

Visada jausti šalia.

Turėti.

Žinoti.

...

Ir kiekvieną dieną persmelkia jausmas, kad su laiku tu darysies vis savarankiškesnis.. Vis mažiau nuo manęs priklausomas..

Ir kad išauš metas, kai Tu pats priimsi sprendimus. 

...

“Greitai auga vaikai” – dažnai girdime. Dažnai sakome pačios. Šis sakinys – lyg šaukštelis cukraus į kasrytinę kavą. Įprastas, kad net nepastebimas. Lyg kalbos apie gerą orą, kai jis tikrai toks. Visi klauso, bet niekas negirdi. Lyg iš senų atvirukų kasmet perrašomas sveikinimas. Subanalėjęs. Kol vieną rytą lyg perlieta kontrastinio dušo plačiau atsimerki: VAIKAS UŽAUGO.

Ir visai nesvarbu, kad jam ne aštuoniolika. O tik ketveri. „Šitos kojinės leliukiškos!“ (su meškučiais..) , anas megztukas mergaitiškas (nes geltonas), o batai netinka prie kelnių..

...

Mes, mamos, kaip tie kateriukai iš uosto plukdantys didelius laivus.Į jūrą. Vandenyną.
Kiek daug drąsos ir meilės reikia išlydėti. Paleisti. O kartais ir švelniai stumtelti, kad plauktų patys..

Hey'a!

Užmigdžiusi vaiką, palindusi po švelniais vyro iškedentais patalais ir skambant tyliai muzikai, o toliau degant vanilinei žvakei - apima ramybė..Ir toks pilnumo jausmas. Nereikia nieko. Laime spinduliuoja visi namai..

...

Kurį laiką krykštavau kaip noriu į Vilnių. Kaip noriu apsipirkti. Kaip noriu visko.

Šeštadienį 7h ryto pajudėjom link savo tikslo. Ir taip gera, spausti 150/h greičiu, rankose laikyti kavos termosėlį, užsimesti pledą ir pasiimti į rankas 'Cosmopolitan'.

Aplankiau pusbrolį ir jo naujagimį, o tada atsiraitojau rankoves (muahaha, buvau be rankovių) ir su plačia šypsena užsiėmiau savo didžiausiu pomėgiu. Apsipirkinėjimu. 

Tiesa, važiuodama įsivaizdavau kad Vilniuje bus visko apstu, daug, kitokio, nematyto, gražaus. Ir skaudžiai nusivyliau pamačiusi realybę. Aplankiau didžiuosius prekybos centrus, apipirkau savo mažąjį vyruką, didysis apsipirko pats, o aš vos su keliais pirkiniais sau slenku iš vienos parduotuvės į kitą. Taip, vyras sakė kad su manim apsipirkinėti yra kančia. Nesiginčysiu. Aš labai išranki. (evil)

Su lig kiekvienu apsilankymu šitame didmiestyje gaunu pasiūlymą pasirašyti kontraktą su modelių agentūra. Lyg tyčia. Ir kiekvienu apsilankymu - atsisakau. Ir be jų graži ir protinga aš. Ania?

Labai nustebino Panoramoje kai priėjo mergina, pasisveikino, paklausė 'Čia Tu Blakstutė iš ask.fm, jo?? Geras, tai va norėjau pasakyti kad man labai faina esi ir tt'. Ta prasme jo..Faina. Ir kažkaip visai netrikdė manęs tūliko aplinka.:D Normaliai. Patiko.

Vyro žodžiai buvo 'Gal darom turą po Lietuvą?' (muahaha, geriau jau lai tikisi kad pamiršiu jo šitą pasiūlymą)

...

Nusipirkau nei daug nei mažai. Kelias bliuskas, švarkelį, megztinį, du sijonus, vieną žydrą ilgą iki žemės, kitą trumpą, džinsus, į kuriuos vos įlendu, dvejus batus, marškinius ir kelis aksesuarus.

Atrodo imi nedaug, bet pinigėliai nyksta akyse.. 

...

Beje, buvau susitikusi su Tv3 organizatoriais mamos dienos proga. Nu visgi gali būti, kad atiduosiu jiem savo šokį. (Pasigyriau, ir pati sau pasiplojau)

...

Temstat, mašinai riedant ant tų pačių 150km/h, o rankose laikant jau statoilinę kavą, išvargusi sėdėjau sėdynėje neturėdama jėgų net pasimuistyt. Diena gera. Bet dar didesnis gėris laukė namuose..

Vilnius gerai.

Bet geriau ten, kur plaka antra mano širdis, kuriai daviau vardą Lukutis..

ŠEEEEŠ-TAAA-DIEEEE-NIIIIIIS!

Mielos merginos, moterys, bobikės ir t.t. Sveikinu ir aš simboliškai visas su (Praėjusia, bet kaip sakoma geriau vėliau nei niekada) Kovo 8-ąja! 

'Nosį aukštyn, papus į priekį.
Nenusimink, jei be tulpės lieki.
Jeigu krūtinėje daužos širdis.
 Diagnozė aiški – tu moteris!'

Vakar ryte pradžiugino vyro dovanota puokštė gėlių, saldainiai ir kava..Jau ir taip buvo aišku kad diena nusimato jauki, o dar ta saulytė už lango..

Vėliau mane du kartus aplankė kurjeriai su gėlėm. Nu smagu aišku, bet būtų dar smagiau sužinoti nuo ko jos..;) Ir kaimynai palepino. 

Taigi pasitaisiau savo pakrypusią karūną, ir atsiverčiau žurnalą..

Užlėkusi trumpam į FB, mano akis pasitiko begalės verkšlenimų ir dejonių 'Negavau gėlių.. feee, kvaila šventė.. kur gėlės? kodėl aš negavau? nuo ko priklauso kas gauna?' ir t.t. Dieve, būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Rimtai? Merginos, rimtai jums tos gėlės tiek daug reiškia?

Aš suprantu jei negauni iš mylimojo.. supykčiau ir aš, bet jei tu jo neturi, ir dar tau 14 metų, tai atsiprašau.. Nejuokinkit svieto su verkimais ir venų pjaustymaisis.. :)

Ta prasme, čia rimtai mano fb tokių atvejų pilna.

Todėl geriausia, jei ir turi liaušį vaikiną, kuris tesugeba pasveikinti sms, arba jei neturi vaikino išvis, bet taip norėtųsi.. Na PASISVEIKINKIT PAČIOS SAVE. Nusipirkit gėlę. Pasimerkit. Nusišypsokit ir mėgaukitės. Tikrai ateis laikas kai dėl to nebereikės sukti galvos. 

O dabar tik pagalvokit, nėra to blogo kas neišeitų į gerą.. Gėles galėsit išsirinkti pačios, fotografuoti ir fantazuoti koks princas jas įteikė..

Svarbiausia nosį aukštyn ir papus į priekį.

xxx

Mua

Geros dienos, Greta

(lt.-Kas iš tų gerų naujienų, jei neturi seserssu kuria galėtum pasidalinti?)

Xoxoxo,

Išlipau iš vonios kvepėdama vanile, o prie lovos spintelės manęs jau laukė kavos puodelis ir šokoladinis keksiukas.

Gavusi į ask'ą tokią žinutę "Labai noreciau,kad butum mano sese:)" negalėjau neprisiminti ankstesnių įvykių..

Net ir būdama daug jaunesnė, turėjau suvokimą apie pagalbą kitam žmogui. Kitaip į viską žiūrėjau. Klaidžiodama internetinėse svetainėse, radau paramos skyrelį, kuriame skelbiasi mamytės ištiktos bėdos. T.y. jei visiškai neturi pinigėlių, skurdžiai gyvena, neturi už ką pavalgyti, ką apsirengti.. Tada tokiom nelabai kuo galėjau padėti. Bet galėjau padėti jų dukrom.;)

Tąsyk atsiliepė į mano temą paprastutė mergina. Visur ją vedžiausi, kinas, teatras, kavinės, draugų pasisėdėjimai, piknikai, patarimai.. Atrodo nesiskirdavom nei per žingsnį. Tarytum tikros sesės.. 

Ir labai apsidžiaugiau kai jų šeimai pradėjo sektis..Galiausiai išvyko į užsienį. O mes ir dabar kone kasdien susirašom, susiskambinam, pasijuokiam, pasitariam, pasiguodžiam..

Kadangi ir dabar vienai šeimai vis siunčiu Lu išaugtus rūbelius, kartais nuperku pampersų, mišinukų, prisiminiau ir mergaites. Vėl sudariau savo temą, ir kaip nekeista gan greitai atsiliepė viena mamytė, papasakojo savo liūdną istoriją apie tai kad ji pati teturi vieną porą batų, kelias bliuskutes, viena striukytę, ir 3 vaikus, tarp jų ir paauglę dukrą.

Kadangi atsirado nemažai tokių kurios tik naudojasi kitų gerumu, paprašiau mamytės adreso, kad galėčiau pati atvažiuoti ir apžiūrėti jų padėtį, gal dar ko reikės..

Nuvažiavau. 

Mano nuostabai, viskas atrodė dar prasčiau nei skambėjo iš pasakojimo. Piniginėje vos kelios monetos, apie šaldytuvą apskritai patylėsiu, o su vaikų rūbeliais, tai nebent grindis plauti.

Suorganizavau ir surinkau kontaktus, kad susitvarkytų socialinę išmoką, surašiau kokiom valandom dirba caritas, nupirkau šio to šaldytuvui ir pažadėjusi grįžti su pagalba - išėjau.

Šiam momentui surinkau kelias kitas mamytes kurios geranoriškai sutiko padėti prisidėdamos drabužiais tiek savo, tiek vaikams. Padėjau susiskambinti dėl išmokų, ir ji turėtų pradėti gauti po 350lt. Vis šis tas.

Užtat kaip širdį glosto žiūrėti į tiesiog akyse gerėjančią šeimos padėtį..

Kamputyje pūpso mano maišas, pridėtas mano rūbų kurių nebenešiosiu, ir kuris laukia naujos šeimininkės, tos šaunios paauglės mergaitės. 

O aš tik tyliai noriu pasidžiaugti, kad šitam niūriam pasauly, ir tokioje pilkoje masėje, visgi atsiranda tokių šviesos spindulių, ir nesibodi padėti, ištiesti pagalbos ranką, o prireikus nepasididžiuoti, ir ją priimti..

Dar kartą ačiū tom mamytėm.

Labanaktis, Greta

xxx