Kai iš vakaro lyginuosi ir dėliojuosi rūbus rytojaus giminių suvažiavimui sau, vyrui, ir mažąjam princui, atrodo niekada niekas nesikeis. Visada bus taip pat. O išaušus rytojui, apima jauduliukas.. Grįžti į vaikystės miestą.. Na tai kas, kad ten leisdavai tik vasaras, bet užtat kokias.. Važiuoji ir tikiesi sočių pietų su visais nariais, braškių su pienu ir daug pasakojimų..

Ir tik įžengęs, peržengęs slenksnį, po keletos metų, pamatęs visus susirinkusius ir pažvelgęs jiems į akis - supranti.. Niekada niekas nebus taip pat.. Viskas keičiasi.. Jų veiduose kelios papildomos raukšlės, kurias vieni bando paslėpti, o kiti nuleidę rankas nebekariauja su laiku.. Tas mažas išdykęs šuniukas vos išslenka iš būdos ir tingiai amteli.. Kaimo vaikai jau nebe vaikai, o kažkada toks didelis atrodęs dviratis, dabar toks menkas.. Net žolė kitokia..

Atsargiai atsisėdu ant sofos, ant kurios kadaise šokinėdavau lig dangaus.. Ir tas didžiulis zuikis kažkur pametęs sagą tyliai prašo meilės..
Užlipu į palėpę, perbraukiu pirštu per apdulkėjusius paviršius, per veidrodį, kuris susigėsta prisiminęs mano išdaigas, per senus stalčius, kuriuose slėpdavosi saldainiai, ir per lango stiklą, kuris noriai praleisdavo saulės spindulius, pakilusius žadinti ir bučiuoti mano skruostų. Įkvėpiu pilnus plaučius dulkių ir užsimerkusi bandau užuosti vaikystės kvapą.. Šypteliu..
Kai drugelių gaudymas atrodydavo toks juokingas, kai pinigus atstodavo nuo krūmų nuskinti lapai, kai iškritęs iš lovos bėgi prie paruošto pusryčių stalo, o tada panardini nosį braškių lysvelėje, kai mirkdavai baseine ištisas valandas ir laukdavai kol susiraukšlės pirštai, kai slėpdavaisi išgirdęs apie ravėjimą, kai bėgdavai kiek kojos neša, kai plojimas norint atbaidyti varnas nuo vyšnių medžių atrodė toks prasmingas, kai kaimynystėje išgirsdavai gaidžio rytinį giedojimą, kai tave besivartantį ant žolės suviliodavo gaminamų pietų kvapas..Kai  prisidažiusi lūpas staipeisi prieš veidrodį ir užsidėjusi nematant nugvelbtus aukštakulnius vaidindavai princesę.. Kai laukei princo..

..Kaip mes skubėjom užaugti..

Ir tik susėdus prie stalo, kai aplink klega, pasakoja ir juokiasi jau nebe iš tokių juokingų dalykų (gal dėl to, kad užaugau..) ir kai šalia bėgiojam jau nebe mes, o mūsų vaikai, galiu slapčia pažiūrėti į kiekvieną iš jų. Kaip stipriai juos keičia laikas.
Kodėl akys išduoda daugiausiai?.. Jos tokios gražios.. Tik kitokios. Visų. Net ir mano..
Nuryju gumulą gerklėje ir pakeliu su visais vyno taurę..

Už Tave, vaikyste..

Labanakt, Greta 

Kai lauke apsiniaukę ir lėtai lyja - traukia ant miego, todėl užmigdžiusi Luką, pasidariau kavos ir šmurkštelėjau į lovą. Pašto dėžutėje rėkte rėkia įvairiausios reklamos, pasiūlymai, naujienos ir paprasti laiškai į kuriuos ne visada randu tinkamus atsakymus. Vieni klausia patarimų kaip pradėti pasitikėti savimi, kiti ką daryti kad turėtų gražią figūrą, treti ieško gyvenimo prasmės, ir prašo mano pagalbos, neva taip bus greičiau, o dar kiti, tarsi pasiklydę, iš atskiros planetos, moko gyventi. Priekaištauja, lieja pyktį, o galiausiai pabaigoje priduria 'Tu man vistiek labai patinki'.
Dažnai mes, žmonės, mėgstam žaisti kitų gyvenimus. Apsimetam jų dalimi, o tada suteikę sau didžiules privilegijas - kišamės, kritikuojam, smerkiam ir aiškinam, kaip viską negerai jie daro, kaip klysta ir kaip praras viską. Išeis draugai ir kiti supantys žmonės. Nes jie daro ne taip, kaip norime mes. Jie kitokie. Jiems sekasi. O tai erzina.
Na kaip taip gali būti, kad jis turi dviem litais daugiau? Kaip čia yra, kad jis sau leidžia tiek daug pirktis? Kaip čia taip jis gali rengtis? Kaip jis gali tai valgyti? Kodėl jis eina ten, o ne ten? Kas leido turėti tokių draugų? Iš kur pinigai? Iš kur draugai? Iš kur šeima? Iš kur TU? Iš kur atsiradai toks viskuo patenkintas ir laimingas? NA KAS LEIDO džiaugtis gyvenimu, kai AŠ nesidžiaugiu? Kai AŠ noriu, bet neturiu. Kas TU toks, kad TAU viskas gerai, arba bent ATRODO iš šalies. Kodėl AŠ, tai ne TU?..

Bet kai kas nors drąsesnis tėkšteli, kad mes tik pavydo persismelkusios būtybės, nematančios aplinkui nieko, tik kitus, ir pamiršusios savo gyvenimo vingius, nes pernelyg giliai kapstomės kituose, tarsi šlapiu skuduru gavę per veidą akimirkai sustingstam. Žaibiškai šmėkšteli akyse žodis 'Tikrai..' ir nespėjus sumirksėti - nedarai išvadų. Nes nebemoki. Tu monotoniškai atsikeli, pavalgai, nejučiom praleidi dieną ir eini miegoti. Viskas kuo tiki, tai tik pasirinktos aukos gyvenimas. Žaidi, šypsaisi, apsimeti kad užimi vis didesnę jo pasaulio dalį ir net nesuvoki, kad įsivaizduodamas esąs  didelis, ištiesų esi mažas trupinėlis ant stalo..
Nuvalai ir nebėra.

Labanakt, Greta

P.s. "Prieš kažką smerkiant, užsidėk jo batus ir praeik jo kelią, paragauk jo ašarų, pajusk jo skausmą. Užkliūk už kiekvieno akmens, už kurio jis buvo užkliuvęs. Ir tik po to kalbėk, kad tu žinai, kaip reikia teisingai gyventi."

Kai sako, kad tampant mama (ir dar jauna!), tiesiog neįmanoma rasti laiko sau, ir vėliau stebisi tavo naujais įsigytais daiktais, pasigyrus apie SPA procedūras, ar susibėgimą su drauge, lengvai papurtai galvą ir atsidūsti.

Negana to, kad stebisi dar pilnametystės nesulaukusios mergaitės ar tos, kurios tik žino žodį 'mama' tačiau ne to statuso džiaugsmus, bet ir tos, kurios pačios sūpuoja ant rankų vaikus, su atpiltu pienuku plaukuose.

Tos, kurios susivėlusios linguoja vežimą lauke ant suoliuko, ir tos kurios sėdi užsidariusios namuose priešais senai atgyvenusį ir matytą 5 kartus serialą, vaidindamos didvyres vien už tai, kad per savo gimdą išspaudė kelis kilogramus sveriančią gyvybę ir dėl to privalo būti apdovanotos visais pasaulyje esančiais medaliais.

Grožis pamažu blanksta..

Jaunus veidelius puošia neryškios monotonijos ir nuobodulio žymės. Aplanko depresijos.

O tada jau lyg užburtas ratas - nesinori nieko. Jokio savęs prižiūrėjimo, vaikas dažniau išveda iš kantrybės, rėki, supurtai, o atsigavusi nekenti savęs. Klausi kas su tavimi darosi, nors atsakymo toli ieškoti nereikia.

Pamylėk save, pasilepink grožio procedūrose, pasportuok, apsipirk ir kiekvieną dieną pasitik tarsi didžiausią šventę.
Dauguma sakot 'Nėra laiko puoštis, reikia skubėti'.. NESĄMONĖ. Per tą laiką, kol vietoj dėmėtos maikės greitai peršoksit į švarią, o lūpas perbrauksit blizgiu, vaikas niekur nedings ir badu nesikankins.

Nes jei tu mama, dar nereiškia, kad tavo vieta nuo šiol tik virtuvės teritorija, bliūdai pilni pradėto ir nepabaigto maisto, krūvos neplautų indų, išmetyti žaislai ir rūbai, o praeidama pro veidrodžius nematai savęs. Šmėkšteli tarsi vaiduoklis..

Argi tokia turi būti Mama?
Ar tokios Mamos norėtų tavo vaikas?

Ar TU norėtum TOKIOS mamos?

Labanakt, Greta

Sėdėdama jaukiai ant lovos ir fone skambant muzikai, pagavau save galvojančią ar mano veidą dažniau puošia šypsena ar rimties sukaustyta mina.. Gal aš save matau vienaip, o kiti kitaip?
Ir kai prisimenu visus komplimentus, kai sakydavo kokia aš 'ideali' ar 'Tobula' susimąstau, negi jie nemato, kad ir man kartais skauda? Nemato, ar aš profesionaliai pati to nejusdama slepiu?
---
Išeini į lauką, o ten nieko naujo. Tvakus oras, ir surūgę veidai. Jokio laimės atspindžio akyse. Jokių emocijų. Tarytum tyčia eina į viešumą ir tik plačioje erdvėje gali atsiskleisti.
Nors gal reikėtų atvirkščiai?
Palysk po storiausia kaldra, ir rėk. Išsirėk, šauk ir išsiverk. O tada išdidžiai nusivalyk nubėgusio makiažo likučius ir parodyk minioms ir visiems aplinkui, koks tau gyvenimas gražus. Šypsokis be priežasties, ir galiu galvą guldyti, kad tavo dirbtinę šypseną, kas nors tikrai tyčiomis arba ne, pakeis į nuoširdžią.  Svajonės aplankys. Labas pasakys..
Lepink save, mylėk, džiaukis ir prižiūrėk.. Daryk viską kas tau taip artima širdžiai.. Apsipirkinėk, dainuok, piešk, maudykis, statyk smėlio pilis, užkask rūbus smėlyje, o paskui ieškok, padėk pagyvenusiam žmogui pereiti gatvę, klausykis nuostabios muzikos ir linguok į taktą, šauk per atvirą langą, kokia ši vasara nepakartojama, juokis iš savęs ir mylėk kitus..

Kai išmoksti duoti - staiga imi gauti. Nes gyvenime kitaip nei sporte, nėra teisėjų. Ir tu negali paprašyti minutės pertraukėlės netgi tada, kai tavo pasaulis smogia tau taip, kad prarandi sąmonę..

Tai gal pabandom iš naujo? 

Labanakt, Greta

p.s.  Kaip ir dažną šeštadienį, lėkiau apžiūrėti kas parduotuvėse gero.. Ir nors kaip visada nieko pernelyg ypatingo nėra, vistiek sugebėjau nusipirkti patinkančias kelnes, free size maikutę ir patogias basutes. <3 Love it

 

Eilinį penktadienio vakarą, savo jauną veidelį užgoži nemenku sluoksniu makiažo. 10 kartų perbrauki akis storiausiu tušu,o lūpas spalvini raudonai. Perbrauki šepečiu per žvilgančius plaukus ir lėtai įsispraudi į dviem dydžiais per mažą sijoną. Paskutinį kartą, lyg ir nedrąsiai žvilgteli į savo atvaizdą veidrodyje, įsižiūri, o tada pakeli išdidžiai galvą, ir žengi į tamsią gatvę..
--
Apsauginis net nežvilgtelėjęs praleidžia kaip pastovią lankytoją, nueini prie baro ir lauki. Susirenka žmonės, įvairaus plauko tipai atėję pasilinksminti, ir merginos, kurios pasimeta šokyje. Muzika kurtinanti, o tu nė nejudi, nelinguoji į taktą, nejudini kojų, tik vos pastebimai perbrauki ranka per ranką. Lyg norėdama įsitikinti kad Tu, vis dar TU..
--
Tave vaišina vienu, antru, trečiu kokteiliu, bando perrėkti muziką banaliais komplimentais, ir klausia ką čia veiki, gal nori pašokti.. Bet kojos neklauso, išgeri paskutinį gurkšnį, atrodo parsiduotum pačiam velniui ir pakyli.. Lėtai nužingsniuoji ten, kur tavęs tikrai laukia.
--
Pradarai duris, ir tau puola po kojom. Godžiai žvelgia į kiekvieną kūno lopinėlį, geria akimis, liečia žvilgsniu.. Bando užuosti tavo aštrių kvepalų aromatą.. Tos laibos kojos ir liemenėlėje nesilaikanti krūtinė.. Tu Deivė. Vienintelė tokia.
Organizmas pripratintas prie Heroino tau fejerverkais dėkoja už dar vieną dozę.. Dar ir dar.. Kol aplink dingsta garsai ir liejasi vaizdas.. Ramiai nusišypsai ir perbrauki ranka per ranką.. Kad įsitikintum jog Tu - vis dar Tu..

Kažkas pataiso tavo mini sijonėlį.

Labanakt, mano Hero mažule..

Kai ryte atsikeli, kas Tu? kai žiūri į saulę, kas Tu? Kai pažvelgi į savo simpatiją, kas Tu? Kai darai tai, ko negali, kas Tu? Kai klausai mamos, kas Tu? Kai pasineri į knygą, kas Tu? Kai pro šalį praeina konkurentė, kas Tu? Kai mokykloje tave užgauna, kas Tu? Kai suvalgai paskutinį draudžiamą šokolado gabaliuką, kas Tu? Kai apsiperki ir prie kūno glaudi idealiai tinkančią bliuskutę, kas Tu? ..

Dažnai parduodam save, įsikūnijam į įvairiausius personažus, patikim jais ir kurį laiką mėgaujamės.. Tik labai dažnai, dar nespėjus įsijausti į vieną, mes jau ropščiamės į kitą..
Vieną akimirką tu pernelyg apsimestinai laiminga, o kitą..o kitą tu matai kaip tavo pasaulis griūva. Ne tas kurį statai prieš kitus ir demonstruoji save tokią idealiai tobulą..Be trūkumų..Bet tas tikrasis, kurio realybė kiek skiriasi nuo išsvajoto burbulo.. Tas, kuriame skausmo yra tiek pat daug kiek ir džiaugsmo. Kuriame juokas su ašaromis negali pasidalinti vietomis, kuriame klysti tiek daug, kad net pati nesupranti kiek dar tai tęsis..
Bet vaidinam stiprius.. Nepasiduodam, šypsomės aplinkiniams, o paėję žingsnį į priekį griebiamės už krūtinės, iš kurios bijai kad širdis neiššoktų.. Ir taip kaskart. TU TOBULA. Tokia idealiai nepakartojama.. Tokia ypatinga ir nepažeidžiama, kad nuo tos vaidybos vemt norisi.
Bet kur ta mūsų stiprybė, kai visą naktį verkiame?
Kodėl kitiems išspaudi nepriekaištingai ištreniruotą apsimestinę šypseną, o sau negali net pašnibždomis išstenėti 'Viskas bus gerai..'?
Negali..
O gal nenori?

Everything happens for a reason..

Šiandien skauda - rytoj kutens..

Šiandien šluostai ašarą drėgnu rankovės galu - rytoj šauksi pasauliui kaip viskas puiku..

Gal ne šiandien..

Gal ne rytoj..

Bet BUS.

Kai užmiega žibintai ir dailiai nusivalai makiažo likučius, kas Tu?

Labanakt, Greta

Kai mūsų ausis pasiekia iš svetimų lūpų nugirstos kalbos, arba kai panikos priepolio ištiktos draugės (arba ne) vos spėdamos atsikvėpti tauškia paskalas ar viską ką girdėjo negero, norėdamos 'padėti' ir apsimesdamos didvyrėmis už tai kad daro 'gerą' darbą, supranti - kaip visa tai tavęs nejaudina..

***

Dažnai tekdavo girdėti kalbas einančias per aplinkui. Nepagrįstas nuomones, spėjimus, nusistatymus ir sukurtas pasakas. Tik kad man jos niekad nerūpėjo. Širdis nevirpėjo ir rankos nedrebėjo. Nesusiimdavau už galvos ir neisterikuodavau vien todėl, kad kažkam neįtikau. Kad kažkam mano pasitikėjimas sukėlė pavydą, ir jiem lengviau tai buvo pavadinti 'Pasikėlimu' ginant savo pilkumą. Akys neašarodavo, o šypsena nedingdavo. Tokiais momentais tarsi principo mygtukas esantis kažkur viduje pats spragtelėjo 'ON', ir tada tyčia elgiesi taip, kaip kitiems nepatinka. Tyčia erzini. Tyčia dar labiau šypsaisi, ir tyčia dar labiau pasitiki savimi.

Kas tada belieka apkalbinėtojams?

Arba jie bando dar skaudžiau kandžiotis savo bedante burna ir išpūstais burbulais, arba pamiršta ir susiranda kitą auką. Ir taip būna visada. Niekada neišliksi nepažįstamo žmogaus mintyse ilgam, nes tave visada pakeis nauja, tokia pats savimi pasitikinti asmenybė, kuri vėl ves pilkuosius iš proto. 

Liksi antram plane..

***

Todėl paklauskit pačios savęs, ar verta priimti liūdesį ir skandintį jį ledų dubenėlyje, pasikviečiant 'drauges' kilogramus? O gal lengviau triumfuodamai mirktelti savo atvaizdui veidrodyje ir prisiminti, kad apie nuobodžias personas - niekas nekalba.

Jei apkalba, vadinasi pavydi, o jei pavydi, vadinasi gyveni gerai. ;)

Labanakt, Greta

Labas, merginos,

Kai ryte atsikeli, susiriši susivėlusius plaukus ir greitai perbrauki veidą drėgna servetėle, o dieną pradedi apsivilkusi iš spintos ištrauktą senai susiraukšlėjusią bliuskutę ir per didelius džinsus - pažvelgusi į veidrodį, klausi 'Kas ji?', o tada kai godžiai žiūri į kitas, labiau susitvarkiusias merginas - apima nepasitikėjimas savimi.
Dažnai nuleidi galvą, stengiesi neišsiskirti iš minios, būni nematoma, o praėjus konkurentei (visos mes konkurentės) atsisuki ir svarstai 'Norėčiau tokia būti ir aš' - atrodai juokingai.
Tam, kad pradėtum patikti pati sau ir kitiems, didelio indėlio nereikia. Prieik prie didžiausio namie esančio veidrodžio ir garsiai paklausk kokia norėtum būti, įdėmiai įsižiūrėk, PAMATYK save tokią, kokia atrodytum sau žavingai. Kitaip. Pagalvok kokią save mylėtum. Ir kurk savo idealą, puošk save, mylėk save, parodyk pasauliui kokia tu nuostabi ir nepakartojama užaugai. Nusišypsok, kurk planus, nesavanaudiškus, bet tokius, kurie teisingi atrodytų TAU. Keisk kasdienybę ar bent dalį savo darbotvarkės, keisk pažįstamų ratą, nes yra geras posakis 'Pasakyk kokie tavo draugai, pasakysiu koks TU'. Paleisk senąją save, pakeisk viską nuo pamatų. Dailiai susišukuok plaukus, seną susiraukšlėjusią maikutę, kuri primintų senąją tave - išmesk. Atnaujink savo spintą rūbais, kurių ankščiau atrodė niekada nenešiotum. Ir netingėk. Visos žinom kad grožis reikalauja aukų.
O jei praėjus dienai ar dviem, tu pavargsi - reiškia ne taip labai ir norėjai išlysti iš kiauto..;)
Atminkit, niekada ir niekas nepradės jūsų mylėti  ir žavėtis tol, kol neparodysit pačios, kad esat to vertos. Nebūna negražių merginų. Būna tik tos, kurios nemoka prisižiūrėti.

Ir nesakykit, kad jau nebegalit nieko pakeisti, nes įpratot prie senosios 'Aš'. Per vėlu tik tuomet , kai ant Tavo karsto žemę barsto.;)

Labanakt, Greta

'Tai buvo tik dar viena diena kai už lango lijo. Tik dar viena diena, kai svetimi žmonės kažkur skubėjo, kažko nespėjo, kažko norėjo..

Kambaryje buvome dviese.

Aš juovisuomet žavėjausi. Dabar aš jį tiesiog stebėjau, galbūt dar kažko laukiau..

Jo pusilgiai plaukai krito ant baltos pagalvės. Kažkur klaidžiojo mano žvilgsnis, mano mintys ir svajonės. Saulės išlepinta oda man priminė vaikystę, kuomet dar būdami vaikais turškėmės vandeny karštą vasaros dieną. Pamenu tada jis buvo toks gražus..Ir net žadėjo dėl manęs perplaukti upę. Ir plaukė! Ir skendo.. O kaip širdis džiaugėsi, kai atmerkusi akis pamačiau jo veidą.. 

Tą patį saulės nubučiuotą veidą, rausvais, vėjo nugairintais žandais.. Rodos per tiek metų niekas nepasikeitė. 

Tos pačios tankios blakstienos. Tankios ir ilgos kaip msilgos vidurvasarį. Pamenu, po jo vokais slepiasi pieniško rudumo akys. Niekas tokių neturėjo. Tik jis.O kai jis į mane žiūrėdavo, prisiekiu, jausdavau burnoj šokolado skonį, o nosį kutendavo viliojantis saldumas. Pamenu, jo lūpos prisirpo, kai suėjo 18-lika. Lyg pora rasotų vyšnių..

Kitos merginos vadindavo jį - pagunda. Jis buvo to vertas. Dabar jį taip vadinu tik aš. Galbūt todėl, kad tik aš ir atsimenu..

***

Sėsdama į mašiną pajaučiau ant veido, lietaus lašus. 'Kaip gražiai šiandien lyja'.. Jis mėgdavo tai kartoti ir praskaidrinti mano nuotaiką, kai už lango pliaupdavo liūtis. Tik jis taip mokėjo. 

Nepamenu kaip važiavom, nepamenu kaip išlipau, nei kaip priartėjau prie kitų. Tarsi juoda dėmė prisiminimuose. Pamenu tik smėlį delne. Šyptelėjau..'Jis lygiai toks iš kokio statėm smėlio pilis vaikystėje' - ištariau garsiai..

-Sudie vaikyste..

Leidau smėliui lėtai byrėti iš delno į duobę. Smiltelei po smiltelės. Smėlis byrėjo ir krito. Krito lyg lapai rudenį, lyg lapai į upę..

Vyrai ėmė kasti ir aš prisiminiau kišenėje turinti jo dovanotą apyrankę. Jo buvo melsva, o mano raudona. Per vidurį vinguriavo užrašas 'Geriausi draugai per amžius'. Stipriai suspaudžiau ją delne. Galvoje lyg uragane sukosi prisiminimai. Apyrankė nukrito į duobę tarp galybės gėlių ir žaislų.. Tai dovanos jam, mūsų paskutiniai atsisveikinimai. Viską pamažu paslėpė byrantis smėlis..

Sudie pagunda.

O tai buvo tik dar viena diena, kai už lango lijo.. Tik dar viena diena, kai svetimi žmonės kažkur skubėjo, kažko nespėjo, kažko norėjo..

Labanakt, Greta

Labas draugai, pažįstami, nepažįstami ir h8teriai, kurie su manim nemoka, bet be manęs negali..;)

***

Kai vyras grįžęs iš sporto sako: 'Mes einam su vaiku kur nors karstytis, gal susitik su drauge?', iškart žinau, kad jam dar nespėjus nusisukti jau skambinsiu senai matytai (arba ne) draugei ir tarsiuosi dėl pasimatymo parduotuvių platybėse..

Šį šeštadienį susitikau su savo Evelina.

Ir kai sutinki tą žmogų, su kuriuo ankščiau praleisdavai tiek daug laiko..Su kuriuo juokas būna ilgas ir užkrečiantis.. Su kuriuo sporto valandos praeidavo kaip 5minutės.. Su kuriuo paslaptys ir likdavo paslaptimis, o džiaugsmą ir ašaras dalindavaisi per pus - supranti, kad gyventi gera..

Vos įsėdus į mašiną ir vairui pasukus link akropolio - jautėm, kad viskas kaip kadaise..

Ir nesvarbu kad akropolio lankytojai matė mūsų pilvus, kuriuos viena kitai eidamos demonstravom ir diskutavom kiek kam dar reikia padirbėti, bet iš esmės, niekada nepasikeis vienas dalykas.. - Aš tempiu ją į kiekvieną parduotuvę iš eilės - o ji nesipriešina.

Viskas lyg vakar..

Beje, nusipirkau nuostabią Chanel knygą, todėl jei kas domitės, ar norėtumėt sužinoti jos istoriją, labai rekomenduoju.;)

Labanakt, Greta

Truputis nerangios senienos..

Išsinuomavusi laisvą parą nuo visų žmonių, kurie glaužiu ratu sukasi aplink mano orbitą - įkvėpiau pilnus plaučius šalto dangaus ir pasukau į tuščią miestą, kurį nuo nakties saugo prigesę žibintai, tvirtai įsirėmę į plytelėmis apklotą žemę.. Blizgančios, žaižaruodamos ir kitaip išsiliedamos iš nakties fono parduotuvių, barų, klubų vitrinos ir atskiri pavieniai žmonės, kamuojami nemigos ir klausimų, kurie nusėda storu šalnos sluoksniuant suolelių..
Aš buvau lyg iš atskiro kontinento, lyg tyčia, norėdama paerzinti žmones - valkataujanti katė, kuriai nereikia dėmesio, reikia emocijų ir tylos, kurios vis neskrostų smalsūs žvilgsniai ir niekas nenorėtų manęs paglostyti ar šuktelti nesamu vardu. Bet žmonės tokie padarai, kuriems rankos niežti kasyti paausius, jiems norisi gelbėti kitus ir apsimesti didvyriais. O aš nenoriu to, todėl jų pačių verčiama - drąskausi.Kartais garsiai sumiaukiu. Ir bėgu. Nes geriausias būdas dingti - bėgti ir neatsigręžti. O mane vejasi. Jie būna geri žmonės, nuo kurių gerumo - pykina. Įdrėskiu ir bėgu. Arba pasišiaušiu.
O tie, kurie nebijo nieko išskyrus visų kitų - pasilieka ir prisijaukina. Ir prisijaukina ilgam. Pamaitina, paglosto, pažaidžia, kartoja kokia aš nuostabi, nepakeičiama ir nepakartojama.
Tada ir vėl grįždama į tą patį kontinentą  -būnu žmogumi kuris klysta tiek daug, kad kartais tos klaidos nepakeliamos. Ir tada jiem ane vadina nebrandžiu žmogumi. Bet jie - nesupranta manęs.
Nesupranta kodėl taip dažnai meluoju, bėgu kažkur, o paskui šaukiuosi pagalbos ir laukiu kol pabandys atsakyti kas man yra.
Kartais man atrodo, kad judu link išprotėjimo ribos, o mano krokodilo ašaros reiškia tiek - kad nieko nereiškia. Ir aš galvoju tyliai, kad niekas neišgirstų - kad būtų labai lengva pasilikti vakare gatvėje ir sušalti. Ir būti panašiai į Andersono pasakos 'Degtukų pardavėja' personažę. Tiesiog sušalti ir užmigus išeiti labai gražiai apšarmojusiu veidu ir pamelynavusiais pirštais.
Tik to niekam nesakau, nes žinau kad nesupras. Jie pasakys, jog čia turbūt depresija, ir kad mane reikia išgrūsti į tą durnyną, pilną apsimestinai laimingų daktarų ir butaforinio optimizmmo.
O man to nereikia. Aš atsakysiu jiems, kad man reikia pertraukos ir daug ramybės. Ir muzikos. Ir arbatos kibiro ir jogos pratimų ir to ką galėčiau mylėti.. Ir ką galėčiau apkabinti, gal net suspausti, pasmaugti glėbiu..

Protingi žmonės pasakytų: 'Tau reikia tik virvės ant kaklo..'

Labanakt, Greta

Kai vakarais užsimerki ir sapnuoji košmarą - pašiurpsta oda..

Prieš akis išnyra kraujo klanas.. Kažkieno rankos valančios jį po visą žemę.. Netikslingai, nevalingai drebėdama, kartais aplanko traukuliai.. Kažkas griebia netoliese buvusį skudurą. Ar rūbą, nesvarbu. Valai, klausi kodėl? Reikia išvalyti, taip netvarkinga, negražu.. Kelkis, padėk, nusiprausk, ateik, nejuokauk.. Niekas negirdi. Tuščia. Tik tu. Ir raudonos grindys. Akys užkliūna už mažos srovelės tekančios į šoną. Perbraukia ranka per ją.. Nusišypsai - 'aš sutvarkysiu. Bus gražu..'
--
Tamsu.. Nieko nematai ir nieko negirdi. Galbūt lauki kol kasnors tave pažadins, sakys 'Kelkis', nusišypsos, ir pakvies prie pusryčių stalo, bet vis dar juoda..
--
Pamažu ryškėja vaizdai, sapno pavidalas įgauna kontūrus.. Pokalbiai, juokas, išsipasakojimas, ašaros, mintys, nuojauta, peilis ir tyla. Viskas žaibišku greičiu, kaip pernelyg greitai besisukančioje karuselėje. Nežinai ar matomi vaizdai tikri, ar tik besisukantis vaizdas klaidina.
Kai pamažu sustoji - suvoki. Išsižioji šaukti - bet neišleidi nė garso. Jokio aido. Ir tik vėliau krenta plunksa tarsi žaibo trenksmu.. Nesupranti kas ten, kur esi, ką darai ir kodėl tave tempia. Bando atplėšti, o Tu vis šauki 'Čia netvarkinga.. Reikia iššluostyti'..
--
Gavusi dozę guli. Akyse stovi tarsi priklijuotas šokiruojantis vaizdas. Kankinamai visur skauda, bet nejudi. Ir nekalbi. Negali ir nemoki. Sunkiai prasižioji ir atsidūsti..
--
Metai iš metų, kiekvieną naktį.. Nesvarbu ar visą ar dalį jos.. Sapnuoji, prakaituoji, atsibudusi šauki, susigūži į kaldrą ir dairaisi.. Grindys ne raudonos.. Nurimsti. O tada verki.. Ašarų nebėra, bet guzas gerklėje spranginantis..
--
Ateina rytas, nusiprausi po šaltu dušu, susišukuoji plaukus ir pamiršti..Kol saulė nusileidžia. Kol žibintai užgęsta..

Ir kiekvieną naktį, MAN pašiurpsta oda..