Believe in Yourself

Labas!
Nors blogą labai apleidau, neparašau, bet nebuvo dienos kad apie jį nepagalvočiau. Minčių milijonas, nuotykių ar tiesiog kasdieninių džiaugsmų taip pat, bet vis neprisiruošiu.. Delsiu..
Ir tik šiandien užmigdžiusi vaiką, padėjusi į šalį savo mezginius, susikaupiau, ir rašau..

Kai vasara lekia tokiu žaibišku greičiu, ir kai suvokiu kad vos kelios dienos skiria nuo rudens - nesidžiaugiu. Aš ne iš tų, kurios grožisi krentančiais lapais, ir svajingai vaikšto parkelio takeliais, apsigaubusios storu megztinio sluoksniu. Aš šilumos vaikis. Man vasaros reikia. Karštos, nepadoriai smagios vasaros..

O ką nuveikiau per šią? Beveik nieko ką planavau. Bet juk kaip sakoma tu planuoji, o Dievas juokiasi..;)
Mano spintas papildė jau nebežinau koks kiekis naujų drabužių.. Vasarinių, rudeninių.. Batų, batelių, net kedai (!), vis dar žiūriu į juos ir galvoju wooow, aš su jais! Kasdien atsikeliu ir įėjusi į vaiko kambarį stebiuosi kaip greit jis auga.. Pašaukia 'mama', pasiprašo kad iškelčiau iš lovytės, pabučiuoja, ir nubėga žaisti.. O ankščiau pasiimdavau ir ištisą dieną niurkydavau, laikydavau rankose, tyrinėdavau tuos mažus pirščiukus.. Dabar jo maži pirščiukai tyrinėja mane.. Mano rankas, mano plaukus, kaklą, lūpas.. Ir kasdien apčiupinėdamas nusišypso..Pasako 'mama' ir vėl pabėga.. Tada susimąstau kaip ilgai dar džiaugsiuosi tais jo susidomėjimais manim? Kaip ilgai jis dar prašysis iškeliamas iš lovos? Kaip ilgai jam paduoti nuo spintutės kažką turėsiu aš? Kaip ilgai dar vaikščios panardinęs savo delniuką mano rankoje? Kaip ilgai man nepyks kai bučiuoju prie kitų? Kaip ilgai dar leis išrinkti jam drabužius, nešaukdamas kad geltona spalva 'leliukiška'?..

Birželį ir Liepą - atšokau nemažai švenčių, gimtadienių, sugrįžtuvių, išleistuvių ir t.t. Rugpjūtį - dalyvavau poroje fotosesijų, vienos iš jų rezultatus pamatysiu rugsėjo numeryje.. Nekantrauju, kartu ir nelaukiu..

Kasdieniniai rūpestėliai, džiaugsmai, išgyvenimai, rytas, diena, vakaras, naktis, ir vėl kitas rytas.. Laikas sukosi kaip pašėlęs.. Jei kas paklaustų ar gerai praleidau vasarą, aš net pasimesčiau. Nepajutau jos. Tarsi nebūtų buvusios..Gal įsisukau į kažkokią rutiną? Gal laikas kažką keisti? O gal ne kažką, bet viską?

Atminkit, kad gyvenimas turi teikti virpulio vertas akimirkas, o ne nuobodulio trupinius..

Linkėjimai iš pajūrio.. Stay always Fabulous.

'Neseniai manęs paklausė, kaip gyvenčiau, jei tektų gyventi iš naujo. Daug negalvodama, atsakiau, jog taip pat, tačiau po to giliai susimąsčiau ir supratau, kad...
Gyvendama dar kartą mažiau kalbėčiau, o daugiau klausyčiausi.
Pasikviesčiau draugus vakarienės net ir tada, kai ant kilimo - dėmė, o fotelio gobelenas susidėvėjęs.
 Patogiai įsitaisiusi tik ką sutvarkytame kambaryje, kuo ramiausiai kramsnočiau trupančius sumuštinius ir visai nesigraužčiau dėl prisvilusio patiekalo.
  Sėdėčiau ant žolės su vaikais ir visai nesibaiminčiau, kad išsitepsiu drabužius.
 Mažiau verkčiau ir juokčiausi žiūrėdama televizorių, o daugiau - stebėdama gyvenimą.
Užuot nekantravusi, kada gi baigsis tie devyni nėštumo mėnesiai, mylėčiau esamą akimirką suvokdama, jog tai nuostabi galimybė bendradarbiauti su Dievu, įgyvendinant gyvybės stebuklą.
Dažniau kartočiau: „Myliu tave” ir rečiau „Labai gaila, bet...“
 Gyvendama dar kartą nešvaistyčiau laiko veltui. Nė vienai akimirkai neleisčiau išslysti pro pirštus. Kiekvieną gyvenimo minutę praleisčiau vertai ir prasmingai.'.

Labanakt, Greta