Believe in Yourself

Susilaukiau nemažai laiškų iš panelių, kurios blaškosi, mėtosi, nesupranta savo jausmų, bijo savo poelgių..

Kurios brandina savyje naują gyvybę, bet nenori atsakomybės. Nerimauja. Panikuoja. Nes jaunos. Nes nesupranta.

Vienos sakėsi, kad reikia padrąsinamų žodžių, kitos klausė kaip reikėtų atsistoti ant kojų po atsisakyto vaikelio. Rimtai? Merginos, rimtai?

..

Kažkur tyliai suskamba melodija.. Sučiauška vaikutis..

..

Niekada neleiskit baimei užtemdyti akių. Atsistokit. Kovokit. Nes tai vienintelis dalykas, dėl kurio verta iškęsti VISKĄ. Juk įdomu eiti per juodą ir baltą, suprast ką reiškia šiluma, ir drebėt kai yra šalta..

Ar tikrai norit atsisakyti tų mažų rankyčių? Pusę delno užimančių pėdučių, bedantės burnytės, tyrų ir nesuvaidintų emocijų, džiaugsmo, prieraišumo, dalies savęs? Ar verta suklupti, pasiduoti, ir visą gyvenimą būti įkalintam kaltėje? Nes to neištrinsi. Neužbrauksi. Ir neišplėši lapo, kad ir kaip norėdama.. Prarasi patį TYRIAUSIĄ garsą - Ma-ma.. O juk galėtum kažkam būti visas pasaulis..

--

Nustok bijoti. Nors kartą. Apnuogink sielą sau. Gyvenk sau. Nors kartą. Mylėk save. 

--

Ir atsiminkit kad kartais vietoj paprasto gyvenimo, meilė mums padovanoja pasaką..

Labanakt, Greta