Ša. Labai tyliai..

“ Aš žinau, kad žmonės užmirš tai, ką tu pasakei, žmonės užmirš tai, ką tu padarei, bet jie niekada neužmirš, kaip tu privertei Juos JAUSTIS.. “

Dingai taip greit, kaip kad ir atsiradai mūsų gyvenime. Sakei pasiliksi ilgam. Patikėjau. Patikėjom visi..

Tavo “sparnuotas frazes” kartojam dar ir dabar, kurios visuomet primena Tave. Tada staiga nutylam. Aplanko nesuvaidintos emocijos.. Nutylam. Susižvalgom, akyse sužybsi ašara..

Pamenu kai Tu atvažiavai pas mane, įsisodinai į mašiną, ir tepasakei kad turėsiu paruošti tokią vakarienę, kokią moku daryti tik aš. O aš ir darydavau..Nes nieko nebūdavo maloniau, kaip žiūrėti į Tave godžiai čepsintį.. Net vyną gerdavau tik su Tavimi..

Kiek kartų įkvėpei pasitikėjimo..Kiek kartų traukei mano sėdynę iš įvairiausių situacijų.. Kiek kartų apsimetinėjai mano broliu, vaikinu, vyru, tėčiu atitinkamose situacijose.. Kiek kartų galėdavau vidury nakties paskambinus išgirsti ‚Greta, net nepriminsiu kiek valandų, nes įtariu kad tau vistiek nesvarbu, bet kas nutiko?‘ Ir nesvarbu kad aš tuo momentu ėjau tik pieno stiklinę vidurnaktį pasiimti, nes nesimiegodavo..

O juk ir dabar paėmusi telefoną į rankas, renku Tavo numerį.. Tada sutrinku. Padedu ragelį.. Suvirpu. Paspaudžiu “Delete” .

Kažkada viskas buvo kitaip..

Tyliai, kaip mum nebūdinga, uždegam žvakes..

Su meile..

Labanakt, Greta