Žvilgteliu pro langą, vis dar apsigaubusi chalatu ir rankšluoščiu ant galvos. Žmonės tarytum maži skrudėliukai skuba, bėga, užsiėmę savo reikalais lekia, arba atvirkščiai lėtu žingsniu eina, bandydami įkvėpti kuo daugiau gryno oro.
O mane kankina apatija viskam.
Monotoniškai pasiemu iš spintelės mylimiausią puoduką, įsiberiu kavos, užsipilu vos spėjusį išsijungti virdulio vandenį.. Šmurkšteliu po patalais. Neturiu jėgų nuslinkti į parduotuvę besibaigiančios arbatos pasiimti (bet turėčiau jėgų po drabužių parduotuves prasinešt, muahahah), o gal ne tiek neturiu, kiek nenoriu.
Vėžį varo krentančios snaigės. Aš saulytė. Man reikia saulės. Vasaros. Jūros. Svylančio degėsio nuo kūno. Linksmybių. VISKO, ką gali duoti tik Summer time @@.
Todėl kaskart išvydus nors menkiausią spindulio prasiveržimą, šyptelsiu žinodama kad liko nedaug. O sulaukusi, kvatosiu darydama tai, ką pasaulis man norėtų uždrausti.
Geros dienos, Greta
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą