Visai nesenai su drauge pasišildžiusios karšto vyno diskutavom apie sėkmingas/nesėkmingas meiles, ir tai kaip skirtingai merginos į tai reaguoja.
Mes buvom viena kitai pavyzdys. Aš šaltakraujiškai, ji - su ašaromis apsikabinusi pagalvę.
Aišku, tokios kaip JI, tik parodo savo didelę širdį ir tyrus jausmus. Kad brangina, jaudinasi, stengiasi puoselėti, bando, klumpa, meta, verkia.. Aš niekada to nesupratau. Ir meldžiu, Dieve, niekada nesuprasčiau..
Tokiomis merginomis aš džiaugiuosi, bet argi nelengviau būti mano vietoje? Vienareikšmiškai - taip. Nes neskauda.. Gyvenime kitaip kaip sporte, nėra teisėjų.
Tu negali paprašyti minutės pertraukėlės netgi tada,
kai tavo pasaulis smogia tau taip, kad prarandi sąmonę. O juk kaip skaudu kai žmogus tave meta, nes tu ne tik jo ilgiesi, ne tik sugriūva jūsų
drauge kurtas pasaulis, ne tik viskas jį primena: blogiausia yra amžinai
persekiojanti mintis, kad mylimas žmogus tave nuodugniai išbandė, nusivylė ir
galiausiai uždėjo antspaudą ,,ATMESTA“.
Aš visuomet kaliau ir kalsiu savo mergytėm (ir Jum), kad merginos yra patys švelniausi padarai, kurie NETURI LAIKO verkti, gailėtis ar gręžiotis.. Aš kartojau ir kartosiu vieną frazę '..Ir atmink, Tu NIEKADA nebūsi jaunesnis negu ŠIĄ akimirką..' . Tad mėgaukis, GYVENK, įkvėpk tyro oro, nusišypsok sau, kartok kad VISKAS PRAEINA, praeis ir tai. Reikia laiko. Truputį.
Jaukaus ateinančio Šv.Valentino, mergaitės.
Labanakt, Greta
xoxo
FOR MEN: 'Ateis diena, kai tu nuoširdžiai nustebsi. Įdomu.. Kodėl ji tiek laiko man nieko nerašo, neskambina? Sėdi online, tačiau nepaklausia kaip sekasi? Parašai jai pats. O ji tik po kurio laiko, lyg niekur nieko, atrašo: - Labas. Puikiai, o tau? Tu šoke! Ji tiesiog taip paprastai atsakė. Jokių pykčių, jokių priekaištų, jog taip ilgai nerašei. Tu paklausi: - Gal susitinkam? Anksčiau po šitų žodžių ji šokinėtų iš laimės, gyventų vien akimirkom, kai vėl tave pamatys. Tačiau dabar... Dabar ji žinoma džiaugiasi, kad tau viskas gerai, tačiau nebeliko jokių emocijų, jokių jausmų. Žinai... Ji ir pati nemanė, kad pajėgs atšalti nuo žmogaus, kurį kažkada taip beprotiškai mylėjo.. Kurio prisilietimai varė iš proto, kurio lūpos buvo pačios saldžiausios. Kuriam išėjus ji ėjo iš proto. Verkė lyg maža mergaitė ir daugiau nebematė gyvenimo prasmės. Tačiau dabar ji gyvenimo prasmę vėl atrado. Ir ne... tai ne kitas vyras, ne kiti jausmai. Tiesiog vieną akimirką viskas pa sikeitė, viskas tapo nebesvarbu. Ji tiesiog pavargo tavęs laukti ir pykti. Rašyti, skambinti, naktimis nemiegoti spėliojant kieno glėbyje šiąnakt užmiegi tu. Ji tiesiog žinojo ką tu atrašysi į jos žinutes, ir ką atsakysi į skambutį. Jai tapo nebeįdomu. Nors žinai... Taip. Ji labai norėjo tau parašyti, tiesiog paklausti kaip sekasi tavo gyvenimui, ar tu laimingas. Jau paimdavo į rankas telefoną, sudėliodavo raides ekrane ir ... ir ištrindavo. Ji vistiek žinojo ką tu atsakysi: - Labas. Normaliai. Ji pabandė tave pamiršti, juk gyvenimas tęsiasi, net jei jame nebuvo tavęs. Namai, darbas, sesijos, naujos pažintys, nauja aplinka. Ir žinai, gyvenimas be tavęs nėra jau toks baisus, kaip kažkada manė. Tas pats oras. Tie patys žmonės. Tas pats dangus. O tu nebesupranti, kaip taip išėjo? Ji juk sakė, kad myli, negi melavo? Ne, negalėjo meluoti. Tu ją tiek kartų skaudinai, tiek kartų palikdavai verkiančią, jei ji būtų nemylėjus, tikrai nekentėtų. Tiesiog išeitų. - O juk aš ją myliu! - sušunki dangui. Dabar, po tiek laiko, tu tai supratai. Ir kas dabar? O dabar nieko. Jai nebesvarbu, ji gyvena naują gyvenimą. Dabar ji laiminga. Suprask, viskas praeina, net ir didžiausia meilė kai jos niekas nebrangina.'
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą