Believe in Yourself

Kai iš vakaro lyginuosi ir dėliojuosi rūbus rytojaus giminių suvažiavimui sau, vyrui, ir mažąjam princui, atrodo niekada niekas nesikeis. Visada bus taip pat. O išaušus rytojui, apima jauduliukas.. Grįžti į vaikystės miestą.. Na tai kas, kad ten leisdavai tik vasaras, bet užtat kokias.. Važiuoji ir tikiesi sočių pietų su visais nariais, braškių su pienu ir daug pasakojimų..

Ir tik įžengęs, peržengęs slenksnį, po keletos metų, pamatęs visus susirinkusius ir pažvelgęs jiems į akis - supranti.. Niekada niekas nebus taip pat.. Viskas keičiasi.. Jų veiduose kelios papildomos raukšlės, kurias vieni bando paslėpti, o kiti nuleidę rankas nebekariauja su laiku.. Tas mažas išdykęs šuniukas vos išslenka iš būdos ir tingiai amteli.. Kaimo vaikai jau nebe vaikai, o kažkada toks didelis atrodęs dviratis, dabar toks menkas.. Net žolė kitokia..

Atsargiai atsisėdu ant sofos, ant kurios kadaise šokinėdavau lig dangaus.. Ir tas didžiulis zuikis kažkur pametęs sagą tyliai prašo meilės..
Užlipu į palėpę, perbraukiu pirštu per apdulkėjusius paviršius, per veidrodį, kuris susigėsta prisiminęs mano išdaigas, per senus stalčius, kuriuose slėpdavosi saldainiai, ir per lango stiklą, kuris noriai praleisdavo saulės spindulius, pakilusius žadinti ir bučiuoti mano skruostų. Įkvėpiu pilnus plaučius dulkių ir užsimerkusi bandau užuosti vaikystės kvapą.. Šypteliu..
Kai drugelių gaudymas atrodydavo toks juokingas, kai pinigus atstodavo nuo krūmų nuskinti lapai, kai iškritęs iš lovos bėgi prie paruošto pusryčių stalo, o tada panardini nosį braškių lysvelėje, kai mirkdavai baseine ištisas valandas ir laukdavai kol susiraukšlės pirštai, kai slėpdavaisi išgirdęs apie ravėjimą, kai bėgdavai kiek kojos neša, kai plojimas norint atbaidyti varnas nuo vyšnių medžių atrodė toks prasmingas, kai kaimynystėje išgirsdavai gaidžio rytinį giedojimą, kai tave besivartantį ant žolės suviliodavo gaminamų pietų kvapas..Kai  prisidažiusi lūpas staipeisi prieš veidrodį ir užsidėjusi nematant nugvelbtus aukštakulnius vaidindavai princesę.. Kai laukei princo..

..Kaip mes skubėjom užaugti..

Ir tik susėdus prie stalo, kai aplink klega, pasakoja ir juokiasi jau nebe iš tokių juokingų dalykų (gal dėl to, kad užaugau..) ir kai šalia bėgiojam jau nebe mes, o mūsų vaikai, galiu slapčia pažiūrėti į kiekvieną iš jų. Kaip stipriai juos keičia laikas.
Kodėl akys išduoda daugiausiai?.. Jos tokios gražios.. Tik kitokios. Visų. Net ir mano..
Nuryju gumulą gerklėje ir pakeliu su visais vyno taurę..

Už Tave, vaikyste..

Labanakt, Greta