Believe in Yourself

Kai mūsų ausis pasiekia iš svetimų lūpų nugirstos kalbos, arba kai panikos priepolio ištiktos draugės (arba ne) vos spėdamos atsikvėpti tauškia paskalas ar viską ką girdėjo negero, norėdamos 'padėti' ir apsimesdamos didvyrėmis už tai kad daro 'gerą' darbą, supranti - kaip visa tai tavęs nejaudina..

***

Dažnai tekdavo girdėti kalbas einančias per aplinkui. Nepagrįstas nuomones, spėjimus, nusistatymus ir sukurtas pasakas. Tik kad man jos niekad nerūpėjo. Širdis nevirpėjo ir rankos nedrebėjo. Nesusiimdavau už galvos ir neisterikuodavau vien todėl, kad kažkam neįtikau. Kad kažkam mano pasitikėjimas sukėlė pavydą, ir jiem lengviau tai buvo pavadinti 'Pasikėlimu' ginant savo pilkumą. Akys neašarodavo, o šypsena nedingdavo. Tokiais momentais tarsi principo mygtukas esantis kažkur viduje pats spragtelėjo 'ON', ir tada tyčia elgiesi taip, kaip kitiems nepatinka. Tyčia erzini. Tyčia dar labiau šypsaisi, ir tyčia dar labiau pasitiki savimi.

Kas tada belieka apkalbinėtojams?

Arba jie bando dar skaudžiau kandžiotis savo bedante burna ir išpūstais burbulais, arba pamiršta ir susiranda kitą auką. Ir taip būna visada. Niekada neišliksi nepažįstamo žmogaus mintyse ilgam, nes tave visada pakeis nauja, tokia pats savimi pasitikinti asmenybė, kuri vėl ves pilkuosius iš proto. 

Liksi antram plane..

***

Todėl paklauskit pačios savęs, ar verta priimti liūdesį ir skandintį jį ledų dubenėlyje, pasikviečiant 'drauges' kilogramus? O gal lengviau triumfuodamai mirktelti savo atvaizdui veidrodyje ir prisiminti, kad apie nuobodžias personas - niekas nekalba.

Jei apkalba, vadinasi pavydi, o jei pavydi, vadinasi gyveni gerai. ;)

Labanakt, Greta