Išsinuomavusi laisvą parą nuo visų žmonių, kurie glaužiu ratu sukasi aplink mano orbitą - įkvėpiau pilnus plaučius šalto dangaus ir pasukau į tuščią miestą, kurį nuo nakties saugo prigesę žibintai, tvirtai įsirėmę į plytelėmis apklotą žemę.. Blizgančios, žaižaruodamos ir kitaip išsiliedamos iš nakties fono parduotuvių, barų, klubų vitrinos ir atskiri pavieniai žmonės, kamuojami nemigos ir klausimų, kurie nusėda storu šalnos sluoksniuant suolelių..
Aš buvau lyg iš atskiro kontinento, lyg tyčia, norėdama paerzinti žmones - valkataujanti katė, kuriai nereikia dėmesio, reikia emocijų ir tylos, kurios vis neskrostų smalsūs žvilgsniai ir niekas nenorėtų manęs paglostyti ar šuktelti nesamu vardu. Bet žmonės tokie padarai, kuriems rankos niežti kasyti paausius, jiems norisi gelbėti kitus ir apsimesti didvyriais. O aš nenoriu to, todėl jų pačių verčiama - drąskausi.Kartais garsiai sumiaukiu. Ir bėgu. Nes geriausias būdas dingti - bėgti ir neatsigręžti. O mane vejasi. Jie būna geri žmonės, nuo kurių gerumo - pykina. Įdrėskiu ir bėgu. Arba pasišiaušiu.
O tie, kurie nebijo nieko išskyrus visų kitų - pasilieka ir prisijaukina. Ir prisijaukina ilgam. Pamaitina, paglosto, pažaidžia, kartoja kokia aš nuostabi, nepakeičiama ir nepakartojama.
Tada ir vėl grįždama į tą patį kontinentą -būnu žmogumi kuris klysta tiek daug, kad kartais tos klaidos nepakeliamos. Ir tada jiem ane vadina nebrandžiu žmogumi. Bet jie - nesupranta manęs.
Nesupranta kodėl taip dažnai meluoju, bėgu kažkur, o paskui šaukiuosi pagalbos ir laukiu kol pabandys atsakyti kas man yra.
Kartais man atrodo, kad judu link išprotėjimo ribos, o mano krokodilo ašaros reiškia tiek - kad nieko nereiškia. Ir aš galvoju tyliai, kad niekas neišgirstų - kad būtų labai lengva pasilikti vakare gatvėje ir sušalti. Ir būti panašiai į Andersono pasakos 'Degtukų pardavėja' personažę. Tiesiog sušalti ir užmigus išeiti labai gražiai apšarmojusiu veidu ir pamelynavusiais pirštais.
Tik to niekam nesakau, nes žinau kad nesupras. Jie pasakys, jog čia turbūt depresija, ir kad mane reikia išgrūsti į tą durnyną, pilną apsimestinai laimingų daktarų ir butaforinio optimizmmo.
O man to nereikia. Aš atsakysiu jiems, kad man reikia pertraukos ir daug ramybės. Ir muzikos. Ir arbatos kibiro ir jogos pratimų ir to ką galėčiau mylėti.. Ir ką galėčiau apkabinti, gal net suspausti, pasmaugti glėbiu..
Protingi žmonės pasakytų: 'Tau reikia tik virvės ant kaklo..'
Labanakt, Greta
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą